Vargšas Jono kalnelis

Aš jau daugelį metų gyvenu Klaipėdoje. Vaikystėje mūsų šeima labiau mėgdavo eiti ant Jono kalnelio degintis nei trenktis prie jūros. Mano vaikystėje Jono kalnelis buvo kupinas gyvybės. Šiandien jis - miręs.

Pakalbėti apie Jono kalnelį paskatino "Gražinos skiltis", kurioje buvo
užsiminta, kad čia būtų galima pristatyti lipynių, pakabinti sūpynių. Kaip ir visame senamiestyje, Jono kalnelyje pasigendu gyvybės. Žmonių čia niekas netraukia. Žinau, kad prieškariu čia būdavo rožių alėjos. Į Jono kalnelį traukdavo įsimylėjėliai. Čia pasivaikščioti ateidavo klaipėdiečių šeimos. Šiandien Klaipėdoje neturime didelio pasirinkimo, kur be didesnių sąnaudų galėtume pabūti gamtoje, pasivaikščioti. Man atrodo, kad šitą erdvę turėtume racionaliau išnaudoti.

Manoji Jono kalnelio vizija būtų labai paprasta ir, svarbiausiai, - nedaug kainuojanti. Kadaise būdavo rengiami skulptorių simpoziumai kurti skulptūroms M. Mažvydo parkui. Kodėl miestas negalėtų sukviesti Žemaitijos medžio skaptuotojų, kurie čia vaikams pasiausti galėtų prikurti visokių laiptelių, kopėtėlių, gal ir skulptūrų, pro kurias, ant kurių būtų galima landžioti, slėptis. Visiškai neišnaudojamas tvenkinys, kuriame galėtų plūduriuoti keli plaustai persikelti į salą. O joje - vėl laipteliai, kopėtėlės ir įvairūs mediniai atrakcionai.

Medžio skaptuotojai labai mėgsta liepos medį, kuris labiau pasiduoda ir skaptuojamas, ir drožiamas. Kur pasidėjo mieste iškirsti storiausi liepų medžiai? Manau, jie malkoms nesunaudoti. Gal kur džiovinami. Štai jums ir medžiaga Jono kalnelio skulptūroms. Kažkodėl esu įsitikinusi, kad kviečiamų Žemaitijos tautodailininkų fantazija būtų kur kas lakesnė nei mano, ką Jono kalnelyje būtų galima įrengti ne tik vaikams pašėlti, bet ir suaugusiems pasitreniruoti.

Po Jono kalnelio rekonstrukcijos buvo svajojama, kad čia vyks miesto šventės, kad čia bus koncertuojama ir pan. Tos viltys nepasitvirtino. Jono kalnelis "gajus", ir tai tik iš dalies, nebent per Užgavėnes ir Jonines. Ar ne per didelė prabanga turėti tokius plotus ir jų neišnaudoti?

Nežinau, gal klaipėdiečiai turi ir geresnių Jono kalnelio gaivinimo vizijų. Bet žinau viena, - ši vieta turėtų sulaukti savo laimės valandos. O laimė - tai būti mėgstamam, o ne apleistam ir vienišam, laistomam nebent alkoholikų...

Regina RUZGIENĖ