Užkrato zonoje (XI)

Tęsinys. Pradžia kovo 24 d.

Baltarusija per Antrąjį pasaulinį karą patyrė didžiulių nuostolių. Nenuostabu, jog likę gyvieji laikė savo šventa pareiga įamžinti žuvusiųjų atminimą. Nemačiau kaimo, kuriame obeliskų nebūtų - dešimtys aukų, dešimtys tragedijų šeimose, nesulaukusiose tėvų, sūnų, mylimųjų, dukterų .... Viename obeliske suskaičiavau 96 pavardes. Kokie baisūs skaičiai šiam kaimui!

Ne mažiau baisu, kai po Černobylio AE katastrofos neliko nė vieno gyventojo! Čia taip pat dešimtys suluošintų gyvenimų, dešimtys pirmalaikių mirčių, ištuštėjusių namų ir šimtmečiams netinkama naudoti žemė. Ten per keletą karo metų - čia taikos metu, per kelias valandas. Štai prie ko privedė išsivysčiusi civilizacija, žmonių aplaidumas!

Sušlavėm, surinkom ir užkasėm šiukšles trijuose kaimuose. Reikėjo grįžti atgal, artėjo pietų metas. Važiavau ir mąsčiau. Nedavė ramybės klausimas - ar turėjo pulkininkas A. Butavičius moralinę teisę duoti šį nurodymą? Įsitikinęs, kad ne.

Epilogas

Atėjo balandžio 15-oji. Mus pakeitė! Sėdom į laukiančius autobusus ir