Užkrato zonoje (VII)

Tęsinys. Pradžia kovo 24 d.

Orai kasdien darėsi vis šiltesni ir šiltesni. Subliuško sniego pusnys, akyse mažėjo sniego pluta, laukuose išniro juodi žemės kauburėliai, pakelės grioviai prisipildė vandens. Septynmyliais žingsniais artėjo pavasaris. Bet jis artėjo kažkaip neįprastai tyliai, tiesiog spengiančioj tyloj. Nebuvo girdėti iš erdvės sklindančios nematomos, bet malonios sielai ir pakiliai nuteikiančios vyturio giesmės, pempių klykavimo, nečirškė jazminų krūmuose žvirbliai. Tik retkarčiais užklysdavo viena kita varna, kuri, prisilesusi daržuose pūpsančių pernykščių moliūgų ar storai po obelimi prikritusių sušalusių obuolių, išskrisdavo vėl nežinia kur.

Retkarčiais šią tylą perrėždavo nemalonus orą ir langų stiklus virpinantis malūnsparnio burzgesys. Praskrisdavo virš mūsų kaimo, pakybodavo virš Černobylio AE ir, išmatavęs radiacinį foną, vėl grįždavo atgal. Žinojom, kad šis monstras alsuoja, periodiškai išmesdamas nerimą, vargus, bėdas sėjančių radioaktyvių teršalų. Mažai padeda gelžbetoninis sarkofagas, supilti tūkstančiai tonų smėlio, molio, boro, dolomito, kalkių, švino. Įsisiautėjęs monstras nepasiduoda pažabojamas.

Po tokių malūnsparnio skrydžių pablogėdavo savijauta, skaudėdavo galvą, apimdavo didžiulis sunkumas, kuris atimdavo bet kokį norą judėti, tuo labiau dirbti. Kartą gavau žinią iš Krasnoje selo kaimo, kuris randasi kaimyninio rajono teritorijoje, kad prie savo namų atėjo du senukai ir nori patekti į vidų. Ką daryti? Nuvykau. Prie namo, pastatyto iš dailiai suleistų rąstų, dideliais langais su pjaustytomis medinėmis palangėmis, saulės atokaitoje sėdėjo du maždaug septyniasdešimties metų senukai - vyras ir žmona. Netoliese stoviniavo mūsų kursantai - sargybiniai. Pasisveikinęs paklausiau, kodėl senukai čia? Vienas kitą papildydami, verkdami papasakojo.

Po Černobylio AE katastrofos jų gyvenime praktiškai jokių permainų neįvyko. Pavasarį jie apsodino daržus, kolūkis pasėjo javus, gyvenimas tekėjo įprastu ritmu. Tik kaimyninio kaimo, esančio už 7 km, įmones iškart evakavo. Ten buvo nustatytas didžiulis radioaktyvus fonas (tarp kitko, mes ten ir postų, neišstatėm). Praėjo vasara, atėjo ruduo. Kolūkis nupjovė javus, senutė priruošė agurkų žiemai, privirė uogienės. Sūnus, su kurio šeima gyveno, ruošėsi skersti kiaulę. Tada buvo nustatyta, kad ir jų kaime negalima gyventi. Atvažiavo autobusai ir visus išvežė už 70 kilometrų. Apgyvendino skubiai pastatytuose namukuose. Atėjo žiema, visur pučia, šalta... Sukūreno tris tonas anglių, o miegoti tekdavo apsirengus. Kartą senutė, užlipusi į palėpę džiauti skalbinių, įkrito į vidų kartu su atsilupusiu faneros gabalu. Laimė, kad nieko nesusilaužė, atsipirko vien mėlynėmis. Šiaip taip peržiemoję nutarė grįžti į gimtinę.

"Sūnus su vaikais ir žmona pasiliko. Jiems dar gyventi, užauginti vaikus, o mes savo jau atgyvenom. Geriau mirti tėviškėje, savo namuose, kur kiekvienas kampelis, žemės lopinėlis nuglostytas, nučiupinėtas. Va, tik leiskit įeiti į savus namus. Na, jei jau neleidžiat apsigyvent, leiskit bent maisto pasiimti - ir jus pavaišinsim. Namo rūsyje visko yra: sūdytų lašinių, marinuotų agurkų, uogienės... Ką išvykdami buvom pasiėmę, seniai suvalgėm. Iš čia tai tikrai neisim, geriau mirsim prie savų namų, nei grįšim atgal", - sakė jie.

Nors ir kaip prašė, maldavo, nors ir kaip graudu buvo žiūrėti į verkiančius senukus, jų prašymo negalėjom patenkinti. Apie susidariusią padėtį informavome rajono vadovybę. Kartu su rajono milicijos viršininku ir prokuroru buvome atvykę pas senukus, bet įkalbinėjimas grįžti pas vaikus ir pateikti argumentai jų neįtikino. Kiekvieną rytą ateidavo prie savo namų ir išbūdavo iki vakaro. Sutemus senukai eidavo į už poros kilometrų esančią apleistą fermą, įsirausę į užsilikusius šiaudus pernakvodavo ir ryte vėl grįždavo prie savo išsvajotų namų. Ir taip diena dienon. Maistu, kiek leisdavo mūsų ribotos galimybės, pagelbėdavom. Daugiau tiems vargšams niekuo negalėjome padėti.

Bus daugiau

Petras GRIGAS

SKYDAS. Likviduoti Černobylio atominės elektrinės sprogimo padarinius buvo mestos 500 tūkst. žmonių pajėgos.