Tarsi prieš 200 metų

Taip mąsto tik neišmanėliai. Rekonstrukcija be mokslinio-istorinio pagrindo turi ir šviečiamąją misiją.

Rekonstruktoriai "žaidžia" karą ne iš meilės karui, o iš meilės praeičiai. Ginklo valymas, įtampa prieš mūšį, azartas, noras išsaugoti gyvybę ir laimėti, pergalės džiaugsmas - visa tai turi analogų realybėje. Nėra čia kraujo, beviltiškumo, skausmo grimasų - viso, kas būdinga tikram karui. Dabartinę trauką atkuriančiai istorijai dažniausiai skatina noras nors trumpam pabėgti nuo viską žlugdančios kasdienybės, noras bendrauti su į save panašiais bendraminčiais. Tai - rekonstrukcijos varomoji jėga. Mūšis be lavonų, be skausmo ir kančių - sena kariaujančiųjų svajonė. Ir nebūtinai reginys turi paskęsti tikrovės dūmuose...

Besidomintiems Napoleono karų epocha 2000-2015-ieji yra jubiliejiniai metai, leidžiantys dar kartą permąstyti šią pergalių ir pralaimėjimų epochą. Rytoj sukanka 7-eri metai, kai Klaipėdos karybos istorijos klubo nariams teko sudalyvauti pačioje didžiausioje tų metų istorinėje rekonstrukcijoje visoje Europoje.

Svarbus laikotarpis lenkams

Prieš daugiau nei du šimtmečius Didysis imperatorius, spalio mėnesį sutriuškinęs Prūsijos kariuomenę, 1806 m. lapkričio pabaigoje įžengė į dabartinės Lenkijos teritoriją. Lenkai džiaugsmingai pasitiko išvaduotojus. Poznanėje, Varšuvoje buvo statomos triumfo arkos. Vienuolika metų gedėjusi valstybingumo netekimo, aukštuomenė išėjo iš savo rūmų, priimdama Napoleono valią. Vėl pasirodė draustos emblemos, tautinė vėliava. Nežiūrint į miglotas imperatoriaus kalbas, tautai sugrįžo viltis atkurti savo valstybę.

Ir šiandien Didžiojo imperatoriaus epocha yra labai svarbi lenkams. Tai tarsi laisvės, patriotizmo simbolis, pastaraisiais metais vienijantis vis daugiau karo istorijos mylėtojų, siekiančių išbandyti, pakartoti protėvių žygdarbius. Nėra čia iš viršaus "nuleistų", kaip sovietmečiu, direktyvų. Mėgiamos šio laikotarpio įvykių rekonstrukcijos ne tik gražiai, teatrališkai žiūrisi, bet ir suteikia galimybę, tarsi gyvoje istorijos pamokoje, apžvelgti kariavimo taktikos ir ginkluotės kaitą, suvokti, kas ir kam buvo skirta.

Kaip viskas vyko?

2006-ųjų liepos 7 dieną daugiau nei tūkstantis Napoleono ir rusų armijos kavaleristų, pėstininkų ir artileristų - šiuolaikinių karybos "piligrimų", iš 9 Europos šalių trims dienoms buvo susirinkę Narevo upės slėnyje, prie Pultusko miesto Lenkijoje, skaičiuojančio savo metus nuo XII amžiaus. Iki tol tokio masto renginio Lenkijoje dar nebuvo.

Prieš du šimtmečius nei rusams, nei prancūzams nereikėjo kentėti nuo kaitrios vidurvasario saulės. Tikrasis istorinis mūšis vyko žiemą - gruodžio 26 d. Tada abi tūkstantines kariuomenes kamavo sniego audros, šlapdribos, pažliugę keliai trukdė judėjimui. Gal todėl Napoleonas yra išsireiškęs, jog purvas Lenkijoje yra penktoji stichija.

Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnai iš Klaipėdos stovėjo vienoje baterijoje su prūsų artileristais iš pietų Lenkijos Klodzko miesto bei rusais. Tais tolimaisiais metais prūsai ir rusai buvo vienoje barikadų pusėje.

100 ha mūšio lauke tarsi kine judėjo vėliavų, durtuvų ir spalvingų uniformų miškas. Poškėjo šautuvai, griaudėjo pabūklai, o įspūdžiui sustiprinti buvo panaudota apie 600 pirotechnikos sprogmenų. Ant Narevo upės pylimo įsikūrę žiūrovai, kurių čia buvo susirinkę apie 15 000, stebėjo Pultusko miestą atkuriančių įspūdingo dydžio dekoracijų fone nuožmiąsias kautynes. Prancūzų kariuomenės nesustabdė nei įsiliepsnojusi žolė, nei redutuose įsitvirtinę rusai. Pagrindinis mūšis užvirė dėl tilto. Prūsų artileristai, negailėdami parako, stengėsi paremti atsitraukiančius rusų pėstininkus.

Šio renginio užmojus puikiai iliustruoja skaičiai. Dekoracijų - pilies maketo, tilto, redutų, bažnyčios ir gyvenamųjų namų - gamyba kainavo apie 400 tūkst. zlotų. O visos šventės biudžetas siekė beveik milijoną eurų. Kažkada buvęs ramus upės slėnis tapo tikra karo arena, akylai stebima ne tik garbingų žiūrovų, bet ir daugybės televizijų kamerų.

Pasibaigus mūšiui abi kariaujančios pusės raportavo savo imperatoriams apie pergalę, gal todėl Pultusko vardą galima pamatyti Paryžiuje Triumfo arkoje.

Yra žinoma, jog imperatorius stengėsi pats vadovauti visoms kautynėms. Deja, šis mūšis - išimtis. Varšuvoje susižavėjęs jauna aristokrate Marija Valevska jis kautynėms vadovauti pavedė 37 metų maršalui Ž. Lanui (1769-1809). Po mūšio atvykęs Napoleonas aplankė nusiaubtuose vyskupų rūmuose surinktus sužeistuosius. Šią vietą šiomis dienomis žymi atminimo lenta, pritvirtinta po vienu iš antrojo rūmų aukšto langų. Dar kartą Didysis imperatorius pabuvojo šiame mieste 1812 m.