Smėlis nemėgsta triukšmo

Dabar turėtų prabilti skeptikai - "...mes ne vandalai, mes tik mėgaujamės vasaros malonumais... kuo čia susiję krantai ir mes..."

Faktai: prieš 200 metų Kuršių nerijoje pradėta formuoti apsauginė kopa, dabar siekianti beveik 100 km ilgio. Kam? Ne tik tam, kad jūra žinotų savo ribas... Svarbiausia, kad dažnas svečias vėjas po savo siautulingų apsilankymų, išjudinęs pajūrio smėlį, nepalaidotų gyvenviečių.

Šiandien Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija rūpinasi ir prižiūri apsaugines kopas. Kasmet tvirtinami krantai klojant žabus, pinant žabtvores. Kopų apsaugai naudojamos pušų šakos, sausuoliai, kuriais padengiamos pažeistos kopos - vėjas neturi galimybių išjudinti smėlio. Vėliau dirba gamta - žabų klojiniai užnešami smėliu, įsitvirtina augmenija. Ir vėl galime mėgautis nuostabiais krantais.

Šie darbai sudėtingi, nes daugelis jų atliekami rankiniu būdu - kaip ir prieš daugelį metų. Krantai aukšti, tad norint padengti kopas žabais, ne vieną dešimtį metrų aukštyn tenka gabenti smėlio "apklotą". Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojas Dainius Lukošius, jau 17 metų atliekantis kopų apsaugos darbus, juokauja, kad "technikos amžiuje tenka naudoti tradicines technologijas - žmogaus jėgą" - žabai kopų šlaituose klojami rankomis, nes jokia technika negali padėti. Smėlis nemėgsta triukšmo...

Kuo galime prisidėti mes? Gamtosaugos specialistai pastebi, kad pajūrio lankytojai, patys to nežinodami, ardo apsaugines kopas paversdami jas čiuožyklomis. Taigi, mielieji, galime kiekvienas atsakingiau elgtis ir padėti išsaugoti savo pajūrį. Reikia labai nedaug - sąmoningumo naudotis įrengtais takais, neardyti sutvirtinimų. Ne tik gamta, bet ir pats žmogus kuria grožį, kuris nėra amžinas, jeigu nemokame elgtis atsakingai.