Po 50 metų

Nuolat svajingai kažkur į tolį žvelgiąs dabar jau a. a. Algimantas Budrys, gyvasis sidabras Vytautas Venslauskas, inteligentiškasis Algimantas Želvys, beveik apskrita penketukininkė Nijolė Judeikaitė, Elena Lichovidaitė, prie klasės gražuolių priskiriama a. a. Regina Kavaliauskaitė, niekada neišsišokanti Regina Skripkauskaitė, Danutė Maciūtė, Irena Mizgerytė jau buvo tvirtai apsisprendę - medicina.

Ir jie tvirtai ėjo ir šiandien gyvieji tebeina pasirinktu keliu. Bet didžioji dalis rinkosi techniškus - inžinerinius arba ekonomikos mokslus. Tarp mūsų turime ir jūrininką - Vygantą Čijunską, ir ryšininką - Ovidijų Baltraną, ir pedagogę - Reginą Oną Paršiūnaitę ir, nepaisant įgyto išsilavinimo, neišdavusių savo vaikytės bei paauglystės pomėgio - irklavimo - Liudą Milešką, nuolatinį jo bičiulį ir palydovą šioje srityje - Jurgį Gocentą.

[CITATA]

Kai kurios bendraklasės - Zita Jacunskaitė, Ona Paršiūnaitė, Nijolė Zavackaitė, baigusios mokslus, ištekėjusios taip ir "nusėdo" Vilniuje. Nijolė Judeikaitė gyvena ir dirba Kaune, o Regina Skripkauskaitė - Kaišiadoryse.

Šiandien Z. Jacunskaitė visa siela ir protu yra atsidėjusi dukters Nomedos Kazlauskaitės-Kazlaus karjerai. Ir, kai Nomeda atvažiuoja koncertuoti į Klaipėdą, klasiokai garmame jos pasiklausyti, fotografuojamės. Ir didžiuojamės, kad ši vokalistė bent dalimi kilusi iš Klaipėdos. Be to, mūsų klasė per N. Zavackaitę, ištekėjusią už Alberto Juozėno, tarsi susigiminiavo su Juozo Baltušio "familija"...

Labai įvairiai klostėsi mūsų likimai. Ar tuomet, prieš 50 metų, galėjome įsivaizduoti, kad Jurgis, norėdamas užsidirbti butą, išgarmės į Sibirą - Kogalymą - tiesti kelių? Nežinojome, kad teks patirti ir netekčių skausmą dėl per anksti Anapilin iškeliavusių klasės draugų. Iš 38 baigusiųjų vis dėlto dar ant savų kojų tebestovime 31... Kai kurie, sukūrę šeimas, jau yra apraudoję ir savo sutuoktinių, ir vaikų netektis.

Buvome toji karta, kuri gyvenome už geležinės sienos. Ir su kokiu skausmu žvelgdavome į paveikslėlius su Venecijos gondolomis ar nuotraukas iš Rytų turgų, neturėdami jokių vilčių kada nors pamatyti tai "gyvai". Dar suspėjome - pamatėme, pačiupinėjome, pauostėme...

Per mokyklos šokių vakarus visko viršūnė būdavo "Mama Yokero", kuri jau "kvepėjo" nebe sovietiškai. Tačiau mūsų pedagogų garbei turime pripažinti, kad nebuvome visiški atsilikėliai - "nuorūkas gesindavome" šokdami tvistą (išdrįsdavome net mokyklos "vakaruškose", o ką jau kalbėti apie "robaksus" namuose pas Onutę Paršiūnaitę ar per Irenos Vitkutės, Virginijos Borisiūnaitės, Irenos Budaitės, Danguolės Matuliauskaitės, Vidos Pikelytės ir kitų gimtadienius).

Dar mokykloje išgirdome Tomo Džonso "Delilah", nežinodami nei kas tas T. Džonsas, nei iš kur jis. Tik dabar suvokiu, kaip vis dėlto buvome nuskriausti "pasauliniame kontekste" - žavėdamiesi per Liuksemburgo radiją dainuojančiais Hamperdinku ar Presliu, visai nežinojome, kas jie tokie. Užtat mūsų karta apie "Bitlus" žinojo viską. Tam labai gelbėjo sovietinė antipropaganda. Dabar manau, kad sovietiniai žurnalistai, smerkdami "Bitlus", galėjo sovietiniam jaunimui apie juos pasakoti...

Nepaisant visokių tabu, augome, brendome gana laimingi, nors galbūt ir ne taip prašmatniai apsirengę, kaip dabar jaunimas. Spėjome "įkristi" ir į džinsus, ir į boloninius lietpalčius, ir krempleno sukneles. Nes buvome klaipėdiečiai, kuriems Vakarų mados ir vėjai buvo labiau palankūs nei kitų Lietuvos miestų jaunimui vien todėl, kad vienokiais ar kitokiais būdais turėjome galimybę tuos Vakarų vėjus, parplukdomus laivais, pajusti.

Šiandien su meile ir pagarba minėsime savo mokytojus. Kiekvienas turėjome pedagogus - dievaičius. Klasės vaikiai su pagarba mini matematiką, kuris jiems, su besikalančiais ūsais ir barzdomis, kviesdamas žvejybon, davė visai ne matematikos, o gyvenimiškas pamokas. Bendraklasės irgi dėl įvairių priežasčių turėjo pedagogus - favoritus. Ir dažnai tai nutikdavo visai ne dėl žinių perteikimo būdo, o būtent dėl mūsų esybių supratimo, įvertinimo visai ne pažymio pavidalu, dėl įžvalgų, kokį gyvenimo kelią turėtume rinktis. Ačiū jiems. Keliems dar gyviems, o daugeliui - jau iškeliavusiems Anapilin.

Taigi, susitikę, pabendravę gyvensim toliau, džiaugdamiesi, kad buvo proga susitikti po 50 metų, kai baigėm mūsų brangiąją 4-ąją vidurinę Aukštojoje gatvėje. Ir ji, ačiū Dievui, bent kol kas dar nenugriauta...

PASKUTINIS SKAMBUTIS. 1964 m. laidos abiturientai po nutilindžiavusio paskutinio skambučio su klasės auklėtoja Elena Morkūniene. Irenos BUDAITĖS archyvo nuotr.