Vienas pažįstamas, nepriklausantis jokioms partijoms, o tuo labiau teroristiniams “būreliams” ar antivalstybinėms grupuotėms, sutrikęs skėsčiojo rankomis: “Kaip "veidaknygė" sužinojo, kad buvau Sedoje?” Po kelionės į Kanarų salas mane irgi nustebino įrašas mano tinklalapyje, pagal kurį išeitų, tarsi gyvenu Tenerifės saloje… Na, tai galima paaiškinti: "veidaknygė" yra tokia protinga, kad įkėlus kelionės nuotraukas, “suvedami galai”, ir – rezultatas tarsi ir aiškus. Lietuvoje jau buvo kilęs ne vienas skandalas dėl telefonų klausymosi, nei iš šio, nei iš to pastebimų “uodegų” žmogui judant iš taško “A” į tašką “B”. Pastebėjus tokius reiškinius sovietmečiu, viskas buvo aišku – tavimi susidomėjo KGB. Dabar niekas nebeaišku: tavo persona susidomėjo kokia nekilnojamojo turto agentūra, kuriai kažkokiais tikslais reikėtų užkariauti tavo butą, gal tavo žingsnius skaičiuoja verslo partneriai ar konkurentai, o gal ir specialiosios tarnybos. Na, ir t. t.
Kai su vienais bičiuliais diskutavau apie šešėlinį pasaulio valdymo komitetą, kuriam priklauso toli gražu ne prezidentai, ministrai pirmininkai ir žemesnio rango valstybių vadeliotojai, o tie, kurie yra pasidaliję pasaulio turtus, pradėjome kalbėti ir apie “čipus”, kuriuos tarsi skiepus jau esą kai kuriose valstybėse žmonėms įdiegia, mano bičiuliai tuoj “suvedė galus”: “Tai kad ir tų “skiepų” mums diegti nereikia: mobilusis telefonas, banko, visokios prekybos centrų nuolaidų kortelės - argi ne “čipai”? Pagal juos, jeigu kam reikia, galima nustatyti, kur esame, kokios mūsų pajamos ar išlaidos”,- argumentavo jie. Ir, nors tu neturi jokių bjaurių tikslų sprogdinti pasaulį ar kenkti artimam savo, darosi nejauku, kad esi praradęs bet kokį privatumo požymį. Dabar su siaubu pasižiūriu į ant kompiuterio įtaisytą "skaipo" ekranėlį, per kurį bet kas gali pamatyti, kaip krapštau nosį ar ką darau vonios kambaryje. Garbės žodis, nesusireikšminu, bet tikrai nejauku, pagalvojus, kad kažkam ir dėl kažkokių tikslų tai gali būti įdomu. Na, ka dir dėl to – nemokamas striptizo seansas tau pačiam nežinant ir neįtariant..
Visa tai būtų galima prilyginti marazmui ar, švelniau tariant, lakiai fantazijai. Tačiau mūsų sąmonę atakuoja ir “vikiliksinė” dokumentika, ir “seklių morkų” susukti gal pseudo, o gal ir visai realūs dokumentiniai filmai, kurių prisižiūrėjęs jau ir pradedi baimintis, ar, užsukęs į viešąjį, o ir nuosavą tualetą nesi filmuojamas.
Kai prieš daugelį metų į rankas ėmėme Džordžo Orvelo knygas “1984” ar “Gyvulių ūkis”, buvome įsitikinę, kad skaitome apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Šiandien jau gali susimąstyti, ar tik totalitarinės “deržavos” atspindžius čia randame.
Taigi, kaip dabar madinga sakyti – nieko asmeniška. Tik fragmentiški pasvarstymai ir abejonės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą