Per atlydį pamirštu, kaip atrodo dangus

Kažkas, neišlaikęs savo didžiulio noro turėti betarpiškai ištikimą draugą, įsigyja jį - patį didžiausią - ir šeria kaip gali gausiau bei skaniau. Tada, vedinas savo tinginystės ir žinodamas, kad tas draugas dėl nieko niekada ant jo nepyks ir bus toks pat ištikimas, net nepasivargina jo pavedžioti tinkamoje vietoje. O vėlgi pamatęs, kad bičiulis raito rudą staigmenėlę, (bet kur ir tą pačią sekundę, kai to užsinori), tik suploja rankutėmis, padrąsinamai jį paglosto. Nieko nelaukęs apsisuka ant kulno ir drožia savo laiptinėn, kad nenušaltų užpakalis.

Nežinau kaip vadinti juos, tuos žmones, kurie šitaip elgiasi. Smerkti jų negali. Vieni įsigyja įnamį todėl, kad jaučiasi vieniši, kiti tam, kad namiškiai ne taip džiaugiasi tavimi, kai grįžti iš darbo, kaip džiaugiasi tas plaukuotas padarėlis, dar kiti, dėl to, kad yra jauni ir nesupranta, kad šis noras ką nors globoti ir turėti trečią „asmenį“ poroje yra tik tėvystės instinkto signalas, jog jau laikas turėti žmonišką atžalą.

Daug tų priežasčių yra ir man jos visiškai nerūpi. Nerūpi man šįkart ir tai, kaip tas, kartais net 50 kilogramų sveriantis, nuolat lojantis ir bėgiojantis gyvulys telpa su jais kartu 2 kambarėlių blokiniame bute. Viskas, ką aš matau, kas man labai kliūva ir tiesiogiai trukdo gyventi, laisvai, saugiai bei higieniškai jaustis savo miesto gatvėse, yra jų išmatos.

Sutikti gatvėje pažįstami galvoja, kad esu „pasikėlusi“, nes nebesisveikinu. Atsiprašau, bet tiesiog Jūsų nepastebiu, nes esu priversta eiti nudėbusi akis į žemę. Šio minų lauko pasekmės - atsirandanti kupra bei akys, bijančios dangaus šviesos.

Sakysite – sociopatė, per daug kreipia dėmesį į tokias smulkmenas. O aš paprieštarausiu. Esame visuomenė, surišta socialiniais ryšiais, visuomet norime gyventi civilizuotai. Dėl ryšių, noro bendrauti buriamės į miestus ir čia turime taisykles. Man, atsiprašau už negražų žodį, bet kitaip išsireikšti negaliu, šūdas yra šūdas ir visiškai nėra jokio skirtumo iš kieno antro galo išstenėtas. Tai šlykštu, kai eidama skaičiuoji, kiek dedi žingsnių ir šalimais gali suskaičiuoti dar daugiau besimėtančių, ar jau kokio nelaimėlio ištryptų išmatų. O dar, kai suvoki, jog per laiką, su vėjo ir saulės pagalba, visa tai sudžius, subyrės į mažyčius, akimi nematomus gabalėlius, tu, kvėpdamas pavasario gaivą, sukvėpsi tas išmatas giliai į plaučius...

Nenoriu apie tai daugiau galvoti! Kodėl aš turiu kentėti, jei piliečiai mano aplinkoje užsimanė pažaisti „namus“, bet ne visi jų iki galo išsiaiškino taisykles? Yra tokių, gal 10 procentų (statistikos nevedžiau, tik galvoje sumečiau visus matytus atvejus), kurie taisykles bent šiek tiek žino ir nepasivargina pasiimti maišelio, kuriuo sauja sugrėbia dar šiltą krūvelę ir išmeta ją šiukšlinėn (tai irgi labai abejotinas dalykas, bet vertas jau atskiros diskusijos). Kiti, net sugėdinti, atšauna - "Pati ir rink, jei tau faina...".

Taigi, šį rašinėlį norėčiau skirti miesto savivaldybei. Kažkas čia ne taip su tuo miesto valdymu, jei tokia netvarka. Pradėkime nuo to, kokias šunų veisles išvis reikėtų uždrausti laikyti miesto centre ir gyvenamuosiuose rajonuose (pvz.: veislės, kurios didesnės nei 7 kg). Taip pat labai svarbus privalomas augintinių, vedamų į lauką, registravimas, su, sakyčiau, ne mažesniu kaip 200 Lt metiniu mokesčiu ir griežta kontrole. Kaip kontroliuoti, paklausite? Štai jums atsakymas: visi pareigūnai, tiek patruliuojantys pėsti, tiek važiuoti kelių policininkai, pamatę vedžiojant šunį, visus iki vieno, bent porą mėnesių, stabdytų ir prašytų registracijos paso, kurį būtų galima gauti tik sumokėjus metinį mokestį. Nėra paso – bauda, mažiausiai 1000 Lt, užklupo, kad nesurinkai išmatų, o gal kaimynas matęs paskundė – viešieji darbai, mažiausiai dvi pilnos darbo dienos arba vėlgi bauda – 1000 Lt.

Sakoma, kad geriausiai auklėja lazda, o šiais laikais kirtis per piniginę dar skaudesnis. Gal kai kurie atsisakys gyvūno dėl iškilusių rūpesčių, kas tikrai būtų sveikintina, o kita dalis bus priversta laikytis elementarių taisyklių. Taigi posakį nespjauk į šulinį iš kurio pats gersi, galėčiau perfrazuoti taip – „nešikink“ šuns ten, kur kaimynas gali įlipti.

P. S. Šunis aš kaip gyvūnus myliu, bet nelaikau jų įkalintų namuose ir nesisavinu jų gyvenimo. Vis dar naiviai tikiuosi, kad žmogus irgi gali būti geriausias draugas.