Pats geriausias laikas yra dabar

Gyvenime mes mokomi imti, kai duoda, ir bėgti, kai muša. Tai ilgaamžė senolių išmintis ir jos negalima paneigti. Tiesa yra ir tai, kad plaukti su srove yra išmintingiau nei irkluoti prieš upės tėkmę. Tokiu būdu išsaugomos jėgos, reikalingos laiku prisišvartuoti prie pasirinkto saugaus kranto.

Mes taip ir gyvenam: imam, ką mums duoda, plaukiam su srove ir mėgaujamės kasdieninėmis gyvenimo dovanomis. Kartais sustojam ir klausiam savęs: "Kodėl mes imame tai, ko mums gal ir nereikia, ir kur mes lekiam su visa ta srove nuo kalno?" Nuo ko visa tai priklauso? Kas atsakingas už mūsų gyvenimo valties kryptį?

Tokių ir panašių klausimų užduoda sau vakar darbo netekęs meistras, atlyginimo laiku negavęs medikas, socialinė darbuotoja, mokytoja, policininkas, kaimynas, pensininkas ir kiti mūsų bendruomenės žmonės.

Tad kas gi atsitiko? Kodėl plaukimas su srove ir ėmimas tik tai, ką duoda, nebepasiteisina? Ar reikėtų daryti atvirkščiai: eiti prieš srovę ir kautis dėl didesnio davinio?

Atsakymas yra: ir taip, ir ne. Žmogus yra vertingas ir vertas tiek, kiek jis pats duoda. Todėl prieš kovodami dėl skalsesnio gyvenimo, visų pirma turime įvertinti, kiek patys duodame savo šeimai, kolektyvui, kaimynams, bendruomenei, miestui ir šaliai. Ar viską padarome taip, kaip patys reikalaujame?

Kiekvienas mūsų turi sau užduoti klausimą: kaip ir kuo prisidedu prie geresnio aplinkinių gyvenimo ir ką būtent aš duodu kitam žmogui? Kas mums rūpi: mūsų pačių patogus gyvenimas, pilnesnis skrandis ar minkštesnė lova?

Gamtoje vis dar yra tvarka: pasėjama sėkla, išauginamas vaismedis, kuris subrandina ir duoda vaisių. Medis ima iš žemės ir saulės tik tiek, kiek jam reikia brandai pasiekti ir vaisiams užauginti. Taip vyksta gyvybės ciklas. Žalioji, energingiausioji gamta vykdo savo ekonomiką be jokių finansinių išvedžiojimų, o kasmet reguliariai yra gaunami rezultatai. Toks yra gyvybės ciklas. Jei per daug saulės, augalas nudžiūva, jei per daug vandens - supūva. Viskas suskaičiuota ir pamatuota. Duoti yra pagrindinė visos augmenijos paskirtis, ir jeigu kurį laiką augalas neduoda vaisių, jis miršta, nudžiūva ir supūva.

Labai slidu: žodis "būti" ir "pūti" skiriasi tik viena raide, tad būkime atsargūs - nepaslyskime. Pasirinkime gyvybingą buvimą, duokime ir padėkime aplinkiniams iš visos širdies.

Dalis mūsiškių gauna nepakankamai, nes nepakankamai duoda. Toks yra gamtos dėsnis: mažus vaisius vedant gaunama mažiau energijos - viskas paskaičiuota. Tiesą sakant, nemažai iš mūsų primiršome, ką reiškia duoti, nes buvome susirūpinę tiktai ėmimu ir reikalavimu sau.

Laikas permainoms: neišvengiamai mūsų galvose ir širdyse turi keistis požiūris į patį buvimą, veiklą ir davimą. Tos permainos įvyks neišvengiamai - jei ne protas, tai skrandis privers.

Laikas prisišvartuoti prie kranto ir padėti kitiems išlipti iš tos beprotiškos srovės, kuri teka tik viena kryptimi - žemyn. Laikas atsikratyti bereikalingo balasto, kuris gali nutraukti mus į dugną, o kitiems gali būti išsigelbėjimo įrankis. Laikas susitelkti ir padėti vieni kitiems pasiekti saugiai krantą. Krante mūsų visų prireiks naujai veiklai - statyti viską iš naujo.

Dabar ir tik dabar yra pats geriausias laikas.

Dalius VIRŠILAS