Naują gyvenimo etapą Klaipėdoje pradedančio tikro Kauno vaiko pamąstymai

Pirmiausia, kas užkliūva žmogui, tik ką atvykusiam į Klaipėdą ir ant popieriaus lapelio turinčiam adresą - tai bandymas susirasti, o po to įskaityti gatvių pavadinimus. Misija kaip ir nelabai įmanoma... Visgi gerokai paklaidžiojus ieškant J. Karoso gatvės, M. Mažvydo alėjos padalintos į dvi nepravažiuojamas dalis, galutinį tašką pavyksta pasiekti. Tačiau kartu supranti, kad jeigu ruošiesi gyventi Klaipėdoje, tau būtinai reikalingas miesto žemėlapis.

Artimiausia vieta, kur galima jį gauti - "Akropolis". Tačiau čia esančiame knygyne bandydama surasti Klaipėdos žemėlapį supranti, kad "nifiga" klaipėdiečiams nerūpi, kad apie jų miestą sužinotų kuo daugiau piliečių. Po ilgokų paieškų randu užkištą pačioje apatinėje lentynoje, dar ir paglamžytą, bet visgi žemėlapį. Kaina, aišku, iš pradžių priverčia žagtelėti - beveik keturi eurai. Į litus mintyse geriau neversti.

Atsikraustau gyventi į savo svajonių miestą, į fantastišką J. Karoso gatvę, kurioje girdisi skambantys pašto varpai, šalia - Mažvydo alėja, Skulptūrų parkas, keli žingsniai iki Senosios perkėlos, senųjų gatvelių su savo nepakartojama architektūra ir taip toliau. Kitas mano kelionės etapas - jūra.

Kai mikroautobuso vairuotojo paklausiu, kurioje pusėje jūra, jo žvilgsnis iš pradžių "užmuša", bet po to gana ramiai paaiškina - išlipai, tris šimtus metrų paėjai ir rasi tamsta savo jūrą. Melnragė, jūra pasišiaušusi, aš "kaifuoju". Laiminga ir išsiviepusi grįžtu namo. Ir apskritai pirmąsias kelias savaites vaikščiojau kvailai išsišiepusi, gal kai kam atrodžiau nepilno proto, bet man buvo taip "faina" ir viskas giliai "dzin".

Ne toks džiaugsmingas buvo susidūrimas su aptarnavimo sferos darbuotojais. Parduotuvėje Danės gatvėje apsilankiau, kai prireikė elementarios drabužių džiovyklos. Parduotuvės internetinė svetainė rodo, kad prekė yra, rodo net kuriame skyriuje jos ieškoti. Lauke slidu ir aš namo su tuo daiktu tikrai nepareisiu, tad išsikviečiu taksi. Vairuotojas mandagus, važiuojam ten kur reikia, laukia, kol aš į parduotuvę, į skyrių, kuriame turi būti man reikiamas daiktas. Tačiau ten kažkas neaiškiai sumurma, kad čia nėra, reikia eiti į kitą parduotuvės galą, santechnikos skyrių. Taksi laukia, taksometras sukasi... Santechnikos skyriuje trys madam (viena prie kompiuterio, kitos šalia, apsikabinusios kavos puodelius) man aiškina, kad čia tokio daikto negali būti, ir liepia grįžti atgal į tą patį skyrių, iš kurio aš ką tik atėjau. Taksi laukia, taksometras sukasi... Aš joms aiškinu, kad tik ką iš to skyriaus atėjau, tačiau nė viena iš trijų maloniai kavą sriaubiančių madam nepasivargina paieškoti, kuriame skyriuje reikia ieškoti man reikalingo daikto. Taksi laukia, skaitiklis sukasi. Mano balso tonas keičiasi, nors suprantu, kad esu nerimtas pirkėjas - tik už penkiolika eurų, bet nors viena madam galėjo savo sėdimąją pakelti... Galų gale nuo mano balso tono viena malonėja paskambinti į skyrių, kuriame aš jau buvau. Aleliuja - džiovyklė ten visgi yra... Pirmas minusas Klaipėdai lyginant su Kaunu. Ten nei "Senukuose", nei "Ermitaže" pardavėjai taip nesielgia.

Tačiau iš karto galiu duoti milžinišką pliusą Klaipėdai dėl vairuotojų mandagumo pėsčiųjų atžvilgiu. Autobusų, taksi, mikroautobusų vairuotojai sustoja praleisti prie perėjos! Kad Kaune "mikriuko" vairuotojas praleistų prie perėjos - kažkas iš fantastikos srities. Jie apskritai nenusakomi, nesvarbu, kad su uniformom. Dieve padėk su jais važiuojant.

Per pirmąsias dienas nutiko tikrai daug gerų dalykų. Nors viskas nauja, draugų ir pažįstamų čia neturiu, bet kaip tai aklai vištai grūdas, kažkaip sekasi - nerealiai maloni vaistininkė Violeta Mažvydo alėjoje, kirpėja Raimonda - savo srities specialistas iš didžiosios raidės. Tiesiog kada sutinki tokius žmones, supranti, kad dar liko toje Lietuvėlėje puikių žmonių, kurie išmano savo darbą, džiaugiasi kartu su tavimi. Buvo ir keli susidūrimai su labai labai malonia mergyte iš banko Herkaus Manto gatvėje, ir žiopla neišmanančia savo darbo mobiliojo ryšio bendrovės konsultante toje pačioje gatvėje.

Atskira tema - tiek Senojo, tiek Naujojo turgaus prekeiviai, kurie tik priėjus prie prekystalio, net neleidus pasižiūrėti, kuo jie prekiauja, puola įkyriai, nerealiai įkyriai siūlyti savo prekę. Tada būna atvirkštinis rezultatas - eini šalin ir norisi pasakyti: "Žmonės, leiskit nors pusę minutės pasižiūrėti į vitriną, nejaugi taip jau nėra pirkėjų, kad taip puolat?" Senojo turgaus žuvų pardavėjos vertos atskiro aptarimo. Viena - apsikarsčiusi auksiniais papuošalais, su pusmetriniais manikiūrais, balso tonas - padėk Dieve... Kitos aiškina, iš ko nepirkti, nes ten "nebūna šviežios produkcijos"...

Paskutiniai įspūdžiai - Klaipėdos darbo birža, nes atvykus į naują miestą tenka ieškotis darbo. Konsultantė pasiteirauja, gal noriu kokius kursus palankyti. Valio! Sakau, kad floristo kursai būtų labai gerai. Ir tada konsultantė (suprantu, kad žmogus, baigęs aukštąją mokyklą, ir šiaip jau neblogo amžiaus) geras penkias minutes ieško kursų pavadinimo ir niekaip "neįkerta", kad puokščių komponavimas ir floristika tai yra vienas ir tas pats...

Po to pusę valandos lauki iš PENKMINUTĖS grįžtančios vedėjos, kuri informuos konsultantę, kad šiuos kursus galiu lankyti, jei baigusi kursus įsipareigoju pusę metų atidirbti pagal verslo liudijimą.

Kitą dieną vėl važiuoji į biržą, susimoki už kelionę ir palaukusi pusvalandį iš konsultantės išgirsti pasiūlymą eiti dirbti pardavėja į "Palink". Visa tai, kad valandą prasėdėtum, kol ji pasižiūrės Darbo biržos puslapį, kurį aš kiekvieną mielą rytą pasitikrinu ir pati, pati skambinu darbdaviams... Ką, po velniais, jos ten veikia ir ką realiai gali pasiūlyti darbo klausimu? Man laikas buvo paskirtas 8.30 val., bet į kabinetą įėjau tik 9.20 val. Išėjau - 10 val. su vienu vieninteliu man absoliučiai neaktualiu darbo pasiūlymu. Eilėje laukė 6 žmonės. Žiauru...

Visgi galiu konstatuoti, kad, Klaipėda, tu esi nerealiai graži, dauguma žmonių čia geranoriški ir šilti. Laikas parodys, kas gi tu man būsi - mama ar pamotė.