Mielieji mano Giruliai

Aš čia gimiau ir čia užaugau, ir mirti noriu čia. Mano šeima su Giruliais susijusi nuo pokario metų, kai senelis Juozapas Ruokis su šeima- žmona ir trimis vaikais , karo pabėgėliai, grįžo, karui pasibaigus, į Lietuvą. Jų namai Lazdininkų kaime prie Palangos jau buvo užgyventi kitų. Iš pradžių jie glaudėsi pas gimines, o 1946 m. apsigyveno nedideliame namelyje prie Girulių geležinkelio pervažos, ten išsinuomavo vieną kambarėlį, vėliau šalimais nusipirko namelį už 100 rublių iš kažkokių Ivanovų, kurie išvažiavo į Rusiją. Kaip tie Ivanovai buvo tą namelį gavę, mes nežinome. Į tą namelį persikraustė gyventi senelis su šeima, o 1947 m. mano mama ištekėjo ir liko gyventi tame pirmame išsinuomuotame kambarėlyje. 1949 m.ten gimė ir mano brolis. Šitų namelių jau nebėra, jų vietoje stovi dideli mūriniai namai. 1954 kovo 18 d. Klaipėdos m. vykdomasis komitetas mano tėvui išskyrė sklypą „individualinei“ - taip juokingai parašyta nutarime, statybai. 1956 m. statant namą ir aš gimiau.

Šalia kūrėsi kaimynai - vieni statėsi savo namus, kiti buvo gavę butus vietinių gyventojų karo metais paliktuose namuose. Ir taip tuos tarybinius laikus mes giruliškiai gyvenome nei kaip mieste, nei kaip kaime - laikėme vištas, kiaules, net karves, auginome daržus, malkomis kūrenome krosnis, vandenį sėmėm iš šulinių, nuotekas tvarkėm patys, patys rūpinomės savo namų remontais, savo kiemais ir gatvėmis ir niekuom valdžia mums nepadėjo.

Mes buvom nelygis, iš mūsų net šaipėsi tie, kurie gyveno valdiškuose butuose mieste, bet mes buvom visi vienodi- visi kapstėm žemę, gyvenom ramiai. Ir štai nepriklausomybė, prasidėjo individualių namų statybos bumas. Ir jei kitur naujai išvystytuose kvartaluose įsikuria vėl daug maž vienodos turtinės padėties žmonės , kaip ir Giruliuose pokario laiku, tai dabar Giruliai tapo prabangių žmonių gyvenimo vieta, nes tai, kas iki tol buvo nevertinga ir niekam nereikalinga, įgijo aukso vertę - tai žemė, nesvarbu, kad ir netoli geležinkelio. Ir tada prasidėjo - ir kelias nebegeras, ir geležinkelis ne vietoj, ir dar naujo kelio reikia per Girulių girią. Neveltui senovės Kinijoj buvo ribojamas valdininkų skaičius tam tikroje vietovėje, nes kai jų perdaug vienoje vietoje, jie nugyvena, nuskurdina tą vietovę. Kažkas gal sakys, kaip gerai, nauji keliai- kiti jų laukia nesulaukia, bet reikia suprasti, kad jie ne mums ir ne dėl mūsų. Mums tik bus leista jais naudotis, nes nėra, kur mus padėti.

Ar ne per didelė kaina bus už juos sumokėta- miškas yra amžina vertybė ir jokie civilizacijos patogumai jų neatpirks, tuo labiau, kad miestas neturi vizijos dėl Girulių- vieną dieną mes jiems kurortas, o kitą dieną-stambus transporto kelių mazgas. Ir tai nervina. Juk mes, gyvenantys prie TV bokšto, liksime užsmaugti geležinkelio ir naujo kelio, kad pagerėtų naujųjų gyvenimas. Juk jiems miškas rūpi tik tol, kol jie gauna sklypą jame, to akivaizdus įrodymas visos statybos buvusių stovyklų ir darželių teritorijose. Kartu su mišku būsim paaukoti ir mes. Kartais pagalvoju, kad mums pavydi miško tie, kurie gyvena toli nuo miško ir todėl nori ir iš mūsų jį atimti, gal ne visą iškarto, bet dalimis. Kartais yra pasakoma - jūs pasirinkote gyventi prie geležinkelio - tai ir gyvenkite - taip dažniausiai sako mums Labrenciškės gyventojai, bijodami geležinkelio perkėlimo arčiau jų, bet nepamirškite, kad mes pasirinkome gyventi ir prie Girulių girios, tai kodėl jūs norite ją iš mūsų atimti?

Ar mes per menki ir mūsų per mažai? Kur tie keliai ves - į kokius objektus. Sakysite- prie jūros- o ten kas? Vienas mėnuo kurortinio sezono pagulėti ant smėliuko ir viskas? Kaip lyrinį nukrypimą papasakosiu istoriją, kodėl Šilo gatvė Girulių rajone prie televizijos bokšto iki šiol yra be asfalto. Pasirodo, tarybiniais laikais per mišką iš vadinamo Šiaurės miestelio, dabar Dragūnų batalionas, Tankistų keliu-buvo toks su labai giliomis provėžomis per mišką ir po to jau Šilo g. važiuodavo tankai. Po to jie vėl iki Kalotės pervažos važiuodavo mišku ir tada iki Nemirsetos poligono. Ir štai nuo šitų laikų Šilo g. ir laikoma be asfalto ir kaip tai suprasti?Toliau laukiama tankų? Šitą kuriozinę istoriją man papasakojo kaimynas, kuris gyvena toje gatvėje ir kvėpuoja kelio dulkėmis. Ši istorija, kaip iliustracija to, kaip nepamatuoti ar pamatuoti, bet vėliau, dėl pasikeitusių aplinkybių, nepakeisti sprendimai veikia žmonių gyvenimus. Ir štai dabar aš savo gimtuosiuose Giruliuose jaučiuosi, kaip paskutinis mohikanas, jaučiuosi stumiama iš jų, ir tam, kad išsilaikyčiau, turiu iš visų jėgų kabintis nagais į savo žemę.