Laiškai iš miško: kiauliški reikalai

Miškas staiga parūpo bemaž visiems. Periodiškai išnyra mintis juo atsiskaityti už negrąžintą žemę - visiškai logiškai ir pagrįstai paminima, kad pūstažandė valdininkija metų metus taip "tvarkėsi", kad pati virto faktine žemvaldžių kasta, o paskui imama ir pasiūloma be siūlo galo likusiems teisėtiems žemės savininkams padalinti valstybinį mišką.

Drąsu, sakyčiau. Kodėl gi tuomet nepasiūlius už elektrą mokėti, pavyzdžiui, televizinėmis laidomis, žinoma, iš valstybinio kanalo? Viena kilovatvalandė - viena sekundė eterio. Ir varai sau barteriu iki kadencijos pabaigos.

Arba dar geriau - už mišką atlaikyti mišias. Čia tai išvis neišsemiamas lobynas. O kaip kitaip vertinti populiarumu popžvaigždėms nenusileidžiančio kunigo pareiškimus spaudoje apie tai, kada ir kaip kirsti, o kada sodinti mišką? Įdomu, kaip reaguotų kurija, jei miškininkai surengtų demonstraciją ir dar pririnktų parašų po reikalavimu, kaip ir kada aukoti mišias, kokias bažnytines šventes dera švęsti paukščiams perint, o kurias atidėti iki rudens, kai jau bus išsiritę jaunikliai?

O juk miškininkų atžvilgiu elgiamasi būtent taip - pasitelkiamas vienas ar kitas žinomas veidas ir tuo žinomumu naudojantis imama aiškinti, kada ir kokius darbus jie turį dirbti. Girdi, ir mūsų senoliai mišką kirsdavę tik žiemą, matyt, į Žemynos ir Medeinos balsus įsiklausydavę. O gal buvę kiek kitaip, gal vasarą jie miško kirtimui laiko neturėjo, mat reikėjo žemę arti, sėti ir akėti, gal po lažo pono žemėse ir baudžiauninkiško triūso savo rėžiuose nei jėgų, nei sveikatos nebelikdavo? Užtat nuėmę derlių ir atpylę pyliavas jau galėdavo ir apie kitus darbus pagalvoti. Rudenį, žinia, nemažai lyja, arklio traukiamu vežimu pažliugusiu keliu iš miško rąstų neišveši, todėl ir kirsdavo žiemą, kai jau pašalę ir žemė kieta.

Gyvenimo proza nėra labai graži - todėl ji ir proza, o ne poezija, - tačiau norėdami nors kiek susivokti aplink mus vykstančiuose ūkiniuose procesuose būtent į ją ir turime gilintis, nes kitaip liksime užpudruotomis smegenimis ir vietoje visaverčio gyvenimo tegalėsime dejuoti, kad jau visiškai mišios. Ar ne tai ir stebime bemaž kiekvieną dieną?

Ką turėtume daryti, nuo ko pradėti, kad mumis nebūtų manipuliuojama? Na, viešumas ir lengvai prieinama informacija yra bene geriausias priešnuodis prieš melu dangstomas gudrybes. Vieša diskusija, straipsnių ciklai, galbūt ir populiaraus formato televizinė laida būtų gera pradžia - bent jau galėtume lengvai pasitikrinti, kas tuo ar kitu metų laiku gamtoje vyksta, o tai dabar be margučių ir žibučių daugelis mūsų apie pavasarį ne kažin ką ir težino. Ką miškuose veikia žvėrys, o ką miškininkai, kodėl žolės deginimas tebėra viena iš tautinių pramogų? Nes priešingu atveju su mumis ir toliau bus elgiamasi kaip su kokiais baudžiauninkais - visokie gudročiai, prisidengę viešais asmenimis, skalambys visais įmanomais būdais, kaip blogai dirba miškininkai, kaip nevykusiai tvarkosi jiems patikėtuose plotuose, o paskui, žiūrėk, vieną dieną atsibudę pamatysime, kad ir valstybinių miškų nebeturime, kaip jau netekome galimybės prieiti prie daugybės ežerų pakrančių. Užliūliuoti pasakų apie paukščius giesmininkus galime tapti interesų grupių įkaitais, kuriems nei mes, nei paukščiai išties visai nerūpime.

Gyvenimo proza nėra labai graži - todėl ji ir proza, o ne poezija, - tačiau norėdami nors kiek susivokti aplink mus vykstančiuose ūkiniuose procesuose būtent į ją ir turime gilintis, nes kitaip liksime užpudruotomis smegenimis

Šarūnas NAVICKIS