Laikas ir miestas: mintys apie savėjančią Klaipėdą

Problemų su istorija buvo, yra ir bus. Nenuostabu, kad kyla problemų ir su Klaipėdos istorija. Ne vien todėl, kad ji buvo sudėtinga, ypač praėjusį šimtmetį. Bet dar ir todėl, kad politinėje ir pilietinėje lietuvio sąmonėje tai labai jautri tema.

Sąžiningi istorikai, siekiantys rekonstruoti realią Klaipėdos krašto ir Klaipėdos miesto istoriją, dažnai susilaukia ne tik priekaištų, bet ir užgauliojimų - esą jie pardavinėja Klaipėdą vokiečiams arba vykdo Rusijos slaptųjų tarnybų užduotis. Įdomu, kad dažniausiai kritikuojami ne patys veikalai, bet tai, kad jie iškelia nemalonius istorinius faktus, prieštaraujančius kokiai nors nusistovėjusiai patogiai nuomonei. Čia išryškėja labai paprastas, nors ne visada įsisąmonintas dalykas, kad istorija, tiksliau, jos "vartojimas" (diskursas) negali būti nešališkas iš principo, kaip ir nebūna nešališkų niekuo nesuinteresuotų žmonių.

Įvairūs įvaizdžiai

Klaipėda kaip laiko ir erdvės darinys mums prieinama ne kaip nors objektyviai, o per vaizdinius ar įvaizdžius, kurie, suprantama, yra individualūs arba grupiniai, bet visada subjektyvūs ir kintantys. Neįmanoma kalbėti apie vieną Klaipėdos įvaizdį, nes iš tiesų jų yra daug. Paminėsiu tik keletą, bet skirtingų.

[CITATA]

Turbūt labiausiai paplitęs yra masinis vartotojiškos kultūros įvaizdis, siejantis Klaipėdą su "Švyturio šalimi", Jūros švente ir Džiazo festivaliu. Čia Klaipėda pasirodo kaip linksma, aktyviai pramogaujanti ir prie jūros poilsiaujanti nerūpestinga erdvė, kurios atributai - alus, muzika ir saulėtas paplūdimys.

Esama kitokio - geopolitiškai motyvuoto Klaipėdos įvaizdžio. Čia kalbama apie strateginę uosto reikšmę Lietuvai, liberalų, europietišką ir multikultūrišką miestą, miestą Amsterdamą, atvirą naujovėms, įvairovei ir pažangai, dinamiškai besivystantį, turintį puikią ateitį ir t. t.

Akademiniai sluoksniai, kultūros žmonės ir intelektualai akcentuoja sudėtingą miesto istoriją, kultūrinio paveldo iššūkius ir Klaipėdą mato kaip kitokios kultūrinės savasties miestą.

Šalia tokių vaizdinių aptiksime ir kasdieniškos, buitinės Klaipėdos veidą kaip apsnūdusio, lėto, uždaro, pasyvaus, nekultūringo ir ksenofobiško miesto įvaizdį, dažnai išsakomą paprastų klaipėdiečių.

Egzistuoja ir dar kitokie įvaizdžiai, atstovaujami menkiau pastebimų kolektyvinės atminties grupių, pavyzdžiui, vadinamųjų memelenderių, save suvokiančių kaip išvarytų iš savo gimtinės, arba Antrojo pasaulinio karo dalyvių, laikančių save Klaipėdos išvaduotojais nuo vokiečių fašistų.

Kiekvienas šių įvaizdžių daugiau ar mažiau remiasi į tam tikrą kolektyvinę atmintį, sąmoningai ar ne formuotą vadinamosios tapatybės ideologijos. Istorikas Vasilijus Safronovas savo knygoje "Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje" parodė, kaip Klaipėdos mieste XX amžiuje šios tapatybių ideologijos tarpusavyje konkuravo ir konfliktavo bei kokie interesai po jomis slypėjo. Įtikinančio tyrimo pabaigoje V. Safronovas padaro išvadą, kad dabartiniu metu konflikto nebeliko, nes jį pakeitė vartojimo kultūra, kuri nesikėsina į jokią tapatybę, o teigia tik savo vartotojišką ideologiją. Šiai diagnozei daugiau mažiau pritaria ir kiti Klaipėdos diskursą nagrinėjantys mokslininkai - sociologas Liutauras Kraniauskas ir filosofas Aldis Gedutis. Tačiau įdomu tai, kad visi jie nemato nei vieningos klaipėdiečių, nei Klaipėdos kaip vieno miesto tapatybės.

Tapatybės nėra?

Anot A. Gedučio, egzistuoja ne viena, bet kokios penkios ar šešios Klaipėdos, ir jos neturi absoliučiai nieko bendra, nes jas išreiškia pasakojimai (naracijos), kurie tarpusavyje nesiderina.

V. Safronovas pastebi, kad mieste statomi paminklai, pavyzdžiui, Taravos Anikei ir Martynui Mažvydui nesusimąstant, kaip jie tarpusavyje dera. Anot istoriko, problema ta, kad simboliškai jie atstovauja dviem skirtingiems ir praeityje priešingiems pasakojimams.

Dar įdomesnė yra Klaipėdos žurnalisto ir intelektualo Lino Poškos mintis, kad Klaipėda yra tam tikrų genčių buveinė, kurioje gyvena orkai, hobitai, elfai, kažkaip santykiaujantys tarpusavyje...

Iš mokslininkų pasisakymų galima numanyti, kad toks reiškinys vertintinas kaip kažkokios negalios simptomas, nes nei miestas, nei jo gyventojai neturi aiškaus savito veido ar vadinamosios tapatybės. Tai ypač išryškėjo kalbant apie 2010 m. atliktą "Vakarų ekspreso" eksperimentą, kai buvo bandoma išrinkti reprezentatyviausių Klaipėdos vietų TO-10. Tuomet paaiškėjo, kad "paprastiems klaipėdiečiams" svarbios yra visiškai kitos vietos negu kultūrininkams ar tiems, kurie rašo apie atminimo kultūras mieste.

"Norint išdėlioti žemėlapyje vietas, kurias išrinko "Vakarų ekspreso" skaitytojai, paaiškėtų, kad jos neturi absoliučiai nieko bendra su kultūrininkų ir menininkų vartojamomis ar lankomomis vietomis ir nieko bendra su vietomis, kurias fiksuoja Vasilijus ir kuriose reiškiasi tam tikrų nacionalinių grupių konkurencija. "Paprasti klaipėdiečiai" išrinko vietas, esančias už miesto, tarkime Olandų Kepurę, jūrą, Vilhelmo kanalo šliuzus, o labiausiai šokiruojantis objektas, atsidūręs ketvirtoje vietoje, buvo Šv. Jono bažnyčia - objektas, kurio nėra", - teigiama aptariant miesto tapatybės klausimus.

Erdvės nejungia

Sutinku, kad nėra vienos Klaipėdos tapatybės. Man į akis krinta tai, kad Klaipėda labai tuščias miestas, joje menkai išsivysčiusi pasivaikščiojimo kultūra, tokia kaip, pavyzdžiui, Vilniuje. Ne sezono metu žmonės kursuoja nuo taško A iki taško B, o vietos, kuriose, manau, bet kuriame europiniame mieste būtų pilna žmonių - pavyzdžiui, senamiestis, uosto teritorija, jūra - yra beveik tuščios. Tai ženklas, kad miesto erdvės nėra tos vietos, kuriose tiesiog gera pabūti.

Kultūrinis Klaipėdos gyvenimas irgi gana savitas: yra du trys šimtai žmonių, kuriuos nuolatos gali sutikti parodų atidarymuose, koncertuose, filmų festivaliuose ar panašiai. Tačiau ir ši grupelė yra segmentuota - vieni vaikšto į koncertus, kiti į parodas, dar kiti į filmus, ir tik nedaugelį iš jų gali sutikti skirtinguose renginiuose.

Išeitų, kad kultūriniame miesto gyvenime dalyvauja maždaug du trys žmonės iš tūkstančio, ir tai tik siaurame savo darželyje. Kuo tai paaiškinti? Gal tai kažkaip susiję su apgailėtina menininkų padėtimi? Jie nuolat blaškomi iš vietos į vietą arba tik pradėję gyvuoti kokioje nors viešoje erdvėje staiga uždaromi. Toks likimas ištiko Gliukų teatrą, "Senąją prieplauką", "Fanierkę", "Vydūnkę", "Menų valgyklą", "Menų doką" ir t.t.

Apie architektūrines miesto traumas net kalbėti nesinori, tokios jos akivaizdžios.

Diskurse apie Klaipėdą pastebimas tam tikras dvilypumas. Viena vertus, deklaruojama, kad tai perspektyviausias Lietuvos miestas, multikultūrinis, atviras, progresyvus ir džiazuojantis, miestas prie jūros, gyvenantis "laisvu stiliumi", kuriame didžiausios investicijos ir plėtra. Kitą vertus, dažnai pripažįstama, kad visi vardijami pranašumai realybėje dažniau primena savo priešingybę. Susiduriame su kontrastu tarp to, kaip galėtų būti ir norėtųsi, kad būtų, ir to, kaip yra iš tikrųjų.

Tai ypač ryšku kalbant apie jūrą, uostą ir "džiazuojantį miestą". Nors tai labiausiai deklaruojami miesto ir miestiečių savastį išreiškiantys dalykai, santykis su jais lieka dviprasmiškas, pasyvus ar netgi negatyvus. Net Jūros šventė, kaip pastebi daugelis, su jūra neturi nieko bendro.

Ar toks neatitikimas tarp deklaruojamo įvaizdžio ir realybės nėra tam tikro tapatybinio komplekso simptomas? Aišku, priežasčių gali būti įvairių: ir ekonominės, ir socialinės, ir globalios. Tačiau akivaizdu ir tai, kad neegzistuoja skirtingas socialines ir tapatybines grupes vienijančių reiškinių - miesto erdvės, aplinka netampa jungiančiu elementu.

Kitaip sakant, miesto istorija, įpavidalinta miesto erdvėse, nesutampa su šioje erdvėje gyvenančių žmonių kultūrine atmintimi. Metaforiškai kalbant, "miesto tapatybė" per karą ir jo pasekmes patyrė traumą, tačiau ji nėra adekvačiai suvokta ir įvardinta, o veikiau iš sąmonės išstumta ir "tabuizuota".

Tai veikia santykį su gyvenamąja erdve, jį deformuoja, neleidžia jam laisvai ir kūrybingai vystytis. Miesto erdvė yra miestiečius vienijanti terpė, joje susitinkama, bendraujama, pykstamasi, atsiribojama. Kadangi ji dar nėra iki galo suvokta ir sava, miestiečiai pavirsta kažkaip santykiaujančiomis gentimis...

KLAUSIMAS. Jei Vilnius, lenkų užimtas tarpukariu, būtų likęs Lenkijos valstybės dalimi, kaip turėtume jaustis atvykę į šį miestą kur nors prie paminklo, skelbiančio, kad mes, lenkai, esame viena tauta, vienas kraštas, viena valstybė?

Todėl nesutikčiau su anksčiau išsakyta mokslininkų diagnoze, kad nebeliko tapatybių ideologijų konflikto, kad jį asimiliavo vartotojiška kultūra. Arba sutikčiau tik iš dalies. Galbūt neliko išoriškai pastebimų konfliktų, tačiau užslėptas ar tiesiog neįsisąmonintas konfliktas išliko santykyje su praeitimi, "nepasisavintoje" istorijoje.

Tai - ne tapatybių ideologijos konfliktas, bet nesuvoktas konfliktas su miesto laiku ir erdve, tai, kas sudaro miesto tapatybę.

Istorinė sąmonė - labai jauna

"Pats skaudžiausias miesto identiteto pakeitimas, kurio pasekmės persekioja Klaipėdą iki šiol, žinoma, įvyko 1945 m. Didžiuliai sugriovimai buvo tik išorinis ir, galima sakyti, menkas tapatybės praradimo ženklas. Per keletą savaičių miestą palieka jo bendruomenė su savo patirtimi ir meile Klaipėdai, su savo papročiais ir prisiminimais, su savo gebėjimais ir darbo įgūdžiais. Nieko panašaus Klaipėda nepatyrė per visus beveik 700 savo istorijos metų. Miesto tapatybė pasikeitė iš esmės. Liko tik kraštovaizdis, uostas ir tas pats totalitarinės valstybės diktatas", - sako Edmundas Andrijauskas knygoje "Vizijų Klaipėda".

Galima suprasti, kodėl tam tikros politiškai ir ideologiškai angažuotos grupės trynė iš miesto veido jo tapatybės ženklus, griovė bažnyčias, naikino kapines. Tačiau atmintis, kad ir amputuota, išliko sąmonės erdvėje, praėjęs miesto laikas sutinkamas įvairiausiais pavidalais kiekviename žingsnyje, jo neįmanoma visiškai sunaikinti ar pamiršti.

Su kokia problema susiduriame kalbėdami apie savą ir svetimą miesto ar krašto istoriją, parodo situacija Karaliaučiaus krašte. Kažkuom panašus, bet dar drastiškesnis konfliktas su aplinka ir to pasekmės bei bundanti kultūrinės atminties sąmonė, kurią aptinkame dabartinių Kaliningrado istorikų darbuose arba, pavyzdžiui, miestiečių debatuose dėl miesto vardo. Nors istorinio vardo miestui ir negrąžino, bet pats faktas, kad mąstantys žmonės iš naujo kelia praeities klausimą, bando aktualizuoti kultūrinę atmintį, išreiškia poreikį integruoti save į istoriją, pasijusti jos dalimi, nežiūrint į tai, kokia ji skausminga ar sudėtinga bebūtų.

Klaipėdos atvejis panašus tuo, kad čia po karo irgi neliko vietinių. Tačiau jis sykiu ir skiriasi iš esmės: lietuvių sąmonėje Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, pakrikštytas "Mažąja Lietuva", buvo suvokiamas kaip savas, kaip "atgautas", esą čia nuo seno gyveno baltų gentys (suprask - "saviškiai"), o vokiečiai buvę kolonistais, vien tik engusiais ir germanizavusiais vietinius lietuvius.

Istorikų darbai parodė, kad tokios nuostatos tendencingos ir neatitinka tikrovės. Suprantama, politinio Klaipėdos krašto prijungimo kontekste įtvirtinant Lietuvos pretenzijas į šį kraštą tokia pozicija buvo parankiausia.

Tai, kad istorinėje lietuvių sąmonėje dominuoja Mažosios Lietuvos "atgavimo" terminologija, paslepia tą nepatogią tiesą, kad vietinių ir Didžiosios Lietuvos gyventojų požiūriai į Klaipėdos krašto prijungimą buvo skirtingi: senieji klaipėdiškiai visai nesijautė Didžiosios Lietuvos dalimi ir dauguma jų netroško jungtis prie Lietuvos. Tačiau kaip tik ši politiškai motyvuota ir daugelio sąmonėje įsišaknijusi "atgavimo" ideologija neleidžia adekvačiai suvokti to, kas yra nutikę.

Paradoksalu, tačiau po karo užsilikę vietiniai lietuvininkai atvykėlių iš Lietuvos buvo nelaikomi lietuviais ir diskriminuojami, nes, suprantama, patogiau juos buvo laikyti priešais ir taip pateisinti savo veiksmus. Kaip tai reikėtų vertinti? Gal giminaičiams padaryta skriauda ar net nusikaltimai tampa lyg ir nekaltais, nes padaromi "saviems"? O gal kraštą reikia atskirti nuo jame šimtmečiais gyvenančių žmonių - kraštas mūsų, o žmonės - ne? Tokia ideologinė klišė gerai atpažįstama, dažnai ji būdavo įžanga tokiems kraštutiniams, kaip etniniai valymai ir trėmimai...

Istorinė lietuvių sąmonė dar labai jauna, gal todėl tokia infantiliška ir naiviai idealizuojanti, gal todėl jai sunkiai sekasi kritiškiau vertinti savo praeitį.

Jei Vilnius, lenkų užimtas tarpukariu, būtų likęs Lenkijos valstybės dalimi, kaip turėtume jaustis atvykę į šį miestą kur nors prie paminklo, skelbiančio, kad mes, lenkai, esame viena tauta, vienas kraštas, viena valstybė?

Kitą vertus, nemanau, kad prasminga būtų ką nors kaltinti ir reikalauti atgailavimų. Reikia suprasti, kad į istorijos mėsmalę patekę žmonių likimai nėra jų pasirinkimas. Čia dar labai trūksta didesnio pažinimo, supratimo ir pripažinimo dalykų, kurie gali būti ne visada malonūs. Reikia suvokti, kad šalia geopolitiškai motyvuotos istorijos esama dar ir kitokios atminties, ir jas reikia mokytis kažkaip suderinti. To reikia visų pirma mums patiems, gyvenantiems šiame krašte ir šiame mieste.

Todėl tam, kad suvoktume miestą, jo tapatybę, kad pasijustume visaverčiais jo gyventojais, būtina įsiklausyti ir išgirsti visas miesto istorijas - lietuvių, vokiečių, rusų, žydų ir kitas. Visas, kokių tik buvo ir kokių esama. Tik taip galima pasijusti miesto istorijos dalimi, tik taip svetima istorija gali pavirsti sava. Tik tada galbūt galėsime išdidžiai ištarti: "Čia mano miestas."