Kovo 11-oji

[CITATA] Daugelio mūsų šiandienos savijauta ir nuotaika keičiasi keletą kartų per dieną. Pirmiausia apie savo kartą – visus nuo penkiasdešimties.

Gimę ir augę sovietmečiu. Veltui išmokslinti, nustatyta tvarka įdarbinti kūrėme savo gyvenimus. Buvome jauni, ambicingi, išmoningi, žingeidūs. Daugelis mūsų gyvenome kukliai, bet mylėjome ir gerbėme tėvus, vyresnius žmones. Žinoma, mus labai domino gyvenimas už sienos. Kokia laimė buvo nešiotis iš Lenkijos parvežtą plastikos maišelį su ABBA ar kitos grupės atvaizdu. Lietuvaičiai mokėjo kurti ir puoselėti grožį, mylėjo savo Tėvų žemę, domėjosi jos tikrąja istorija.

Kūrėme šeimas, auginome vaikus. Dėkinga likimui už du didelius mano gyvenime šviesios atminties vyrus, savo nuostabų senelį Juozą Klimą (1897-1976) ir Vilniaus pedagoginio universiteto docentą Joną Kisielių, mūsų grupės vadovą, kurie mane jaunystės metais mokė B. Brazdžionio eilių:

„Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė,
Per pasaulį keliauja žmogus...“

Susėsdavome vakarais namuose su seneliu, kuris mokėjo 4 kalbas, diskutuodavome apie viską. Džiaugiuosi, kad esu išsaugojusi senelio keletą daiktų: žibintą, paprastą kaimo „fanorių“, kuriuo pasišviesdamas jis kaimynams ir savo vaikams skaitydavo laikraščius ir knygas. Ir sietą, kuriuo sėdavo savo laukus Ignalinos žemėje. Mano giliu įsitikinimu, kad bet kokia diskusija apie genų ir aplinkos įtaką asmenybės formavimui bus bevertė be konkrečios patirties. Kiekvieno žmogaus asmenybės susiformavimui, jo vertybių išpažinimui ir puoselėjimui būtina protėvių stiprybės dvasia, tėvų išmintis ir aplinkos autoritetų pasirinkimas.

Baigusi matematikos studijas universitete, dirbau mokykloje ir daug kitų įdomių darbų. Sutikau labai daug išmintingų žmonių savo gyvenimo kelyje. Sutikau labai negerų žmonių, kurie gali dėl savo gerbūvio bet ką parduoti, išduoti, meluoti ir likti nebaudžiamu. Deja, tai tiesa.

Dabar apie savo vaikų kartą. Į kovo 11 mes atėjome keturi. Mes su vyru ir du mūsų vaikai. Tokių šeimų – didžioji Lietuvos dalis.

Stovėjome visi keturi Baltijos kelyje prie savo namų Ukmergės greitkelyje prikvietę draugų ir giminaičių iš visos Lietuvos. Važinėjome tuomet į mitingus Vilniuje. Lankėme senelių kapus, pasakojome jų gyvenimų istorijas, didžiavomės, kad paveldėjome didžiulius dvasinio gyvenimo užtaisus, meilę lietuviškai dainai, savo Tėvų žemei.

Kodėl šiandien mūsų vaikų klasės ir studijų draugų daugiau nei pusės nebeliko čia, mano mylimoje Lietuvoje?

Ar galime dabartinės dvi kartos –mes ir mūsų vaikai ištaisyti padarytas klaidas ir susivienyti gyvybiškai svarbiai kovai dėl šviesios Lietuvos?

22 metai atkurtai valstybei –jaunas amžius. Svarbu kiekvienam iš mūsų suvokti, kad kiekviena diena žmogaus gyvenime paženklinta meile, atsakomybe ir patriotizmu, siekiu padaryti savo aplinkoje maksimaliai, ką tau skyrė bendruomenė, šeima ir valstybė – yra sėkmės garantas.

Aš pergyvenu, kad turiu mažai bendraminčių rinkdama rajono valdžią, Seimą. Laimi kiti, kurių požiūriai ir vertybės pagal kitokią skalę matuojami. Šiandien jų daugiau. Labai skaudu, kad tokios mažytės, unikalios Lietuvos žemėje tiek purvo politikoje, tiek nelaimingų ir pamestų vaikų, tiek daug buitinį smurtą patiriančių moterų, tiek daug ponų, turinčių asmeninių ambicijų bet kokia kaina būti reikšmingu. Noriu tikėti, kad tai laikina.

Auga anūkų karta. Mūsų trys ąžuoliukai Natas ir Laurynas vedant muzikaliausiam Nojui dainuoja:

"Žaliam sode, žaliam sode,
Lapeliai žaliuoja.
Tai ne lapai laputaičiai,
Tai bernaičiai –lietuvaičiai."

Mažoji Aurėja klausosi ir šypsosi. Patinka jai berniukų daina.

Sodas, pasodintas mūsų, tėvų ir senelių Tėvynės Lietuvos žemėje, tvirtai įleidęs šaknis saugos išmintį ateities kartoms, kartos mūsų išjaustų dainų aidą.

Su švente, su viltinga ateitimi „Vardan tos Lietuvos“.