Kiek nedaug reikia...

Tie, kam pavyko stebėti režisieriaus Valentino Masalskio Klaipėdos universiteto vadovaujamų studentų, būsimų aktorių "maršų", "būgnų" tratėjimo Martyno Mažvydo alėjoje ar prie Geležinkelio stoties, negalėjo atsidžiaugti, kad bent pusvalandžiui atgijo snūduriuojanti Klaipėda. Klaipėdiškiai negali atsistebėti, koks tuščias yra miestas tiek darbo, tiek poilsio dienomis. Ir, atrodytų, tiek nedaug reikia, kad jis atgytų, kad ir Valentino Masalskio, kaip jis pavadino, provokacijomis.

Kiek Klaipėdoje turime puikių meninių kolektyvų, apie kurių egzistavimą žino tik artimieji ir bičiuliai. Tie meniniai kolektyvai važinėja į pačius įvairiausius festivalius, konkursus Lietuvoje ir užsienyje. Skina laurus. Bet tą veiksmą stebi tik kiti šokėjai, dainininkai, muzikantai. Na, imtų ir išeitų į gatves, gal taip pat, kaip studentai, muštų "bambalius" būgnų lazdelėmis - atkreiptų dėmesį, kad ir jie yra įdomūs. Pagaliau, į gatves galima eiti rodyti sukurtą, išmoktą ir savo malonumui. Buvau nustebinta, kai nedidelio Danijos miesto centrinėje alėjoje šeštadienį nei iš šio nei iš to pradėjo suktis tautiškai pasidabinusios šokėjų poros.

Nutaikiusi kažkokį momentą šaunios garbesnio amžiaus šokėjos pasiteiravau - gal kokia šventė? Ši nusijuokė ir prisipažino, kad kolektyvas pašokti į gatvę išėjo savo malonumui. O kiek mes ką nors darome savo malonumui? Būtinai turi būti kokia proga, turi būti kažkokia miesto ar Lietuvos šventė, ir tuomet pareigos jausmo kupini, įsitempę nesuklysti pagal kažkieno komandą, scenarijus ir t.t. laukiame eilės pasirodyti. Ir niekam neateina į galvą, kad tai galima daryti ir savo malonumui, kaip sakė toji šokėja iš Danijos. Šoki, dainuoji, muzikuoji savo malonumui, tuo pačiu jį teiki ir praeiviams.

Kad tokių kolektyvų su "provokacijomis" Klaipėdoje atsirastų daugiau. Savo laiku į gatves ėjo režisieriaus Algirdo Vizgirdos vadovaujamas "Pilies teatras". Deja, niekas jo pavyzdžiu nepasekė. Dabar jau mūsų mieste randasi meninės industrijos dirigentai. Gal jų lazdelių mostai pajėgs išjudinti pačias įvairiausias miesto menines pajėgas. Ir, o svajone, pasijusiu gyvenanti ne pasaulio ir paties Dievo užmirštame užkampyje, kuriame gyvenimas miršta kaip kokiame nuobodžiame biure - lygiai 18 valandą...