Iš KGB kaltinimų industrijos

Tai ne pirma ir ne paskutinė tokio pobūdžio pastanga, tiksliau - kelerius pastaruosius metus intensyviai vykdomos akcijos sudedamoji. Visada tokiais atvejais remiamasi okupacinio režimo represinės institucijos ir nusikalstamos organizacijos KGB sudarytais kaltinančiais duomenimis, nesigilinant į jų kilmę, sudarymo priežastis ir aplinkybes, duomenų sufabrikavimo galimybę. Neretai paviršutiniškas ir nekritiškas požiūris į tai būdingas netgi mokslo pasaulio atstovams. Beveik visada kaltinama dalyvavus naikinant žydus. Matyt, vadovaujamasi išankstine nuostata: KGB sako - KGB žino.

Kuo apkaltino P. Končių KGB, straipsnio ir reikalavimo atimti valstybinį apdovanojimą autoriai? Esą P. Končius du ar tris kartus dalyvavo konvojuojant (lydint su ginklu) pasmerktus žydus į sušaudymo vietą, pastebėtas šaudymo vietoje.

P. Končius buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Šaulių sąjungos narys, Salantų policininkas. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, kelis mėnesius priklausė pagalbinės policijos, atlikusios tvarkos palaikymo funkcijas, struktūrai. KGB tokią struktūrą laikė nusikaltusia ir išdavusia Sovietų sąjungos interesus, nes ji veikė nacistinės Vokietijos okupacijos metais.

P. Končius nuo 1944 m. pabaigos buvo partizanas, Salantų kuopos kovotojas, Kardo rinkinės štabo narys, Kardo rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, slapyvardžiu Adomas. Jis kelis kartus dalyvavo kautynėse su okupacinėmis pajėgomis, buvo ištrūkęs iš apsupimo. 1956-1965 m. nelegaliai gyveno Kretingos rajono Didžiųjų Žalimų kaime, vienkiemyje, globojamas Prano ir Bronislavos Drungilų šeimos, kurioje augo du sūnūs ir trys dukros. Jam buvo įrengta gerai užmaskuota patalpa - 2 x 2,5 m dydžio kamaraitė namo kampe. Už jos specialiai įrengtas užtvaras kiaulėms. Slėptuvės dangtis užkrautas spygliuotos vielos ritiniu, o visas namo galas ir kamaros durys užkrautos beržinėmis malkomis. Viduje stovėjo masyvi senoviška skrynia, ant kurios pro nuslenkamą dangtį būdavo per lubas nusileidžiama į kamarą. Šalia skrynios - partizano gultas.

Apsuptas be galimybės ištrūkti ir nenorėdamas pakenkti Drungilams jis nešaudė į čekistus, o paleido šūvį į save. Prieš tai primygtinai siūlyta jam pasiduoti. Šį šūvį okupantai palaikė šaudymu į juos ir ėmė karštligiškai šaudyti. Čekistai ir agentai-smogikai buvo ginkluoti automatu ir pistoletais. Po žūties P. Končiaus kūne aptiktos devynios šautinės žaizdos, šešios kulkos išėjo kiaurai, trys kulkos liko kūne. P. Končius ne kartą Drungilams sakė, kad čekistai gaus tik jo šaltą užpakalį.

Prieš P. Končių nukreiptus parodymus KGB tardymų metu davė ne buvę 1941 m. birželio sukilėliai ar pagalbinės policijos, kuriai jis yra priklausęs, nariai, o su P. Končiumi ir jo rezistencine veikla ar darbu pagalbinėje policijoje nesusiję asmenys, nebuvę įvykių dalyviais. Kai kurie tardomieji patvirtino, kad P. Končius dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, bet nė žodelio apie dalyvavimą žudynėse. To turėjo pakakti kaltinimui ginklu kovojus prieš sovietų valdžią, bet buvo per maža - būtinai reikėjo atskleisti neva kruviną P. Končiaus praeitį.

Neišgaunant reikiamo kiekio būtinų parodymų, KGB parengtinis tardymas vis būdavo pratęsiamas. 1963-1964 m. KGB tardytojai apklausė daugybę žmonių, iš kurių kai kurie davė reikalingus parodymus. Būtų keista, jeigu būtų buvę kitaip, nes ne visi KGB tardytojams galėjo atsispirti. Tačiau visi reikiamai paliudiję asmenys buvo ne tragiškų įvykių dalyviai, o tiesiog tų vietovių gyventojai, buvę dvaro kumečiai, lyg ir kažką matę, o dažniausiai tik girdėję, kad P. Končius lydėjo žydus, sukiojosi žudynių vietoje. Nei vienas savo akimis nematė jo šaudant.

Vienas liudytojas po karo duotuose parodymuose sakė negalįs nurodyti šaudymuose dalyvavusiųjų asmenų, o po 15 metų KGB apklausiamas jau prisiminė dalyvavus P. Končių. Tačiau žinoma, kad Salantų žydus prie kapinių sušaudė atvykusi vokiečių žudikų nacistinė gauja.

Objektyviai vertinant pasakytina, kad archyvinė medžiaga, susijusi su P. Končiaus veikla 1941 m., yra labai prieštaringa, todėl vienareikšmiškai teigti, kad jis dalyvavo holokauste, negalima. Tada įsijungia nekaltumo prezumpcijos principas. Į neatsakytus klausimus galėtų atsakyti tik patys žmonės, 1963-1964 m. davę P. Končiui nepalankius parodymus. Tačiau nepanašu, kad kuris nors iš jų būtų sulaukęs šių dienų.

Ilgalaikės pastangos, kurių iniciatoriai ir suinteresuotieji nesunkiai atspėjami, iš žymių Lietuvos partizanų atimti kario savanorio vardą, valstybinius apdovanojimus, demontuoti jiems skirtus paminklus, nuimti memorialines lentas, kol kas nedavė ženklesnių rezultatų. Tokių pastangų siekinys akivaizdus: ši valstybė nepajėgi susigaudyti savo praeityje, ji neskiria herojų nuo nusikaltėlių, jos istorinis pasakojimas dirbtinis. Jai labai pasitarnautų valstybinio apdovanojimo atėmimas iš už laisvę žuvusio ir nebegalinčio apsiginti paskutiniojo Žemaitijos partizano.

P. Končiaus nepavykus gyvo paimti į nelaisvę, KGB jo atžvilgiu bylą nutraukė ir surinktos medžiagos nebeviešino. P. Končiui žuvus jam reiškiami kaltinimai tapo nereikšmingais net pačiam KGB. Tiesiog prapuolė interesas. Žinant geopolitines realijas, nekeista, kad interesas atsigavo dabar. Nekritiškai tiesmukas KGB archyvinių duomenų vertinimas gali mus nublokšti atgal į sovietinės istoriografijos ir propagandos laikus.

Eilės

Iš Prano Končiaus dainų ir eilėraščių sąsiuvinio:
Mūsų krūtinę jau trispalvė puošia,
prieš ją nublunka rusiška skara.
Mums vadovauja Dievas ir Tėvynė,
prieš ją suklumpa Stalinas, Maskva.

Algimantas ZOLUBAS, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinio "Varpas " redaktorius