Ilgas kelias...

Tau reikia viso to, kas žmogiška, -
O žmogui daug ko reikia,
Nors kartais tiek mažai -
Saulutės spindulio
Ar rytmečio giesmės.

J. Degutytė

O kartais taip reikia gero, paskatinančio žodžio, ypač mums, neįgaliesiems. Deja, sveikųjų pasaulis nenori mūsų priimti. Kaip pavyzdį galiu paminėti popietę "Skamba senjorų posmai", įvykusią pavasarį S. Dacho namuose.
Galima pajuokauti, kad tai visai slaptas renginys: užleistos žaliuzės, užrakinamos durys, kad, gink Dieve, nepakliūtų svetimi. Žinodami, kad šį projektą remia Kultūros skyrius, o skiriamos lėšos yra mokesčių mokėtojų pinigai, ir, pasirodo, naiviai galvodami, kad esame lygiateisiai mūsų visuomenės nariai, norėjome su savo kūrybos eilėmis sudalyvauti šiame renginyje. Deja, kaip sakoma, "Ne tau, Martynai, mėlynas dangus..." Vadinamieji senjorai pasielgė labai jau ne senjoriškai: mūsų poetams nebuvo leista paskaityti savo eilių... Išėjo žmonės su didele nuoskauda širdyse.

Bet kam gi tai rūpi? Sveikųjų supratimu, neįgaliajam užtenka turėti duonos kąsnį, patogų įvažiavimą į parduotuvę, kur galėtų apsirūpinti maistu...

Juo labiau kad toks požiūris į neįgalųjį žmogų skatinamas ir iš valdininkų pusės. Tai įrodo ir Kultūros skyriaus remiamų projektų lėšų paskirstymas: "Neįgaliųjų meninė saviraiška 2009" (3150 Lt) paskirti ne kuriai nors neįgaliųjų organizacijai, o sveikiesiems VšĮ "Trečiasis amžius", kurios gretose gal ir yra vienas kitas neįgalusis.

Įpusėjo jau ir rugsėjis, o apie neįgaliųjų saviraiškos renginius - jokių žinių. Gal jie vyko visiškai slaptai, prie uždarų durų? Arba projektas "Meno terapija", kurį turi vykdyti Eduardo Balsio menų gimnazija?

Ir dar... Neseniai įvyko Močiučių ir senelių šventė, kurioje panorome dalyvauti bei įrodyti, kad ir anksčiau, ir dabar močiutės nebuvo lengvabūdės, mokančios tik šokti ir dainuoti, o mokėjo ir megzti, ir siūti, ir galybę kitokių darbų darbelių. Po atviru dangumi surengėme darbų parodą, kuri patiko žiūrovams: sulaukėme ne tik žodinių, bet ir raštiškų gerų atsiliepimų. Buvo pristatyti įvairių žanrų darbai: nuo raštuotų pirštinių mezgimo iki papuošalų darymo bei meninės fotografijos. Dėkojame visiems už gerą žodį, už paskatinimą toliau dirbti, tik iš renginio vadovų nesulaukėme dėmesio: jie mūsų darbų "nematė" ir nė viename laikraštyje nebuvo kalbos apie parodą. Taigi išvada: nedrįsk, nelaimėli, gretintis prie mūsų, sveikųjų žmonių, nes tu esi nevisavertis - negali šokti ir dainuoti... Apie lygias teises ir galimybes čia nėra kalbos.

Tiesa, kad
Mes kaip medžiai,
Ne visad tiesūs ir aukšti
Mes kaip paukščiai,
Skausmu žieduoti ir Lemtim...
Mes ne iš niekur:
Keliaujame ta pačia žeme,
Tuo pačiu dangum
Mane sutiksi, aš - tave...

Tik kad kuo mažiau sutiktų sveikieji neįgaliuosius, labai pasistengė mūsų valdžios vyrai, turbūt galvodami, kad štai bus "Europiada", burlaivių regata, Jūros šventė ir ko čia tie neįgalieji gadins savivaldybės išsipuošusių ponų ir ponių įvaizdį, mat Socialinės paramos skyrius buvo savivaldybės pirmame aukšte. Lauk juos!

O kiek buvo vargo, kai neįgalųjį žmogų tekdavo užnešti pas reikiamą valdininką. Ir buvo svajonė - pasitelkti techniką. Buvo įrengtas įvažiavimas į pirmąjį aukštą, puikus liftas, į kurį galima įvažiuoti vežimėliu... Visi šie darbai kainavo nemažą sumą mokesčių mokėtojų pinigų... O dabar neįgalieji išgrūsti toliau nuo ponų akių - į Vytauto g. 13. O kam tai rūpi, kad į tą gatvę nevažinėja joks transportas? Iki merijos visada buvo galima privažiuoti maršrutiniu mikroautobusu, o ir autobuso stotelė buvo nelabai toli.

Tik tas, kam prisiėjo nugalėti kelią iki Vytauto g. 13 pasiramsčiuojant lazdele arba ramentais, žino šio "kryžiaus kelio" kainą. O ir atėjęs iki Vytauto g. 13 nelabai apsidžiaugsi: tarnybos, į kurias daugiausia tenka kreiptis, trečiame aukšte: laiptai labai aukšti ir sunkiai įveikiami neįgaliajam. Nors įveikus vieną aukštą būtų kokia kėdutė pailsėti, deja, ten dirba visi sveikieji ir apie užuojautą vargšui čia nėra jokios kalbos. Taigi, kaip sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas - jų pačių reikalas, o kalbos apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę lieka tik kalbomis. O palengvinti šių žmonių gyvenimą, duoti jiems pasijusti lygiaverčiais visuomenės nariais reikia taip nedaug - geros valios, ką įrodo užsienio patirtis: net burlaivyje "Lord Nelson" aplinka ir darbo vietos pritaikytos neįgaliesiems - tuo įsitikinome pabuvoję burlaivyje, kai šis lankėsi Klaipėdoje.

Tolimas, oi koks tolimas kelias neįgaliųjų integracijai į visuomenę.

Eugenija STARODUBCEVA