Į Klaipėdą, į 2015-ųjų jūros šventę!

Prasidėjo 2015-ųjų Jūros šventė. Didžioji uostamiesčio ir Lietuvos šventė.

Klaipėdai - mūsų valstybės senajam miestui ir uostui - 2000 m. "Mokslo ir gyvenimo" pirmame numeryje buvo ir daug, ir gražiai rašyta. Tuometinis miesto meras Eugenijus Gentvilas drąsiai teigė: "Klaipėdą šiandien galime vadinti ne tik šalies vartais į pasaulį. Trečias Lietuvos miestas savo indėliu į šalies biudžetą jau aplenkė Kauną. Užsienio investuotojui Klaipėda dažnai patrauklesnė ir už sostinę, todėl galima sakyti, kad mūsų miestas turi realių galimybių ateityje sustiprinti sparčiai besiplečiančio industrinio Europos miesto poziciją."

Jam argumentuotai antrino Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas išeivijoje, okeanografas, Neapolio universiteto jūrinių mokslų daktaras Povilas Almis Mažeika (1915-2005). Jis savo straipsniu be užuolankų teigė: "Lietuvai reikia jūrų ministro." Klaipėdos miesto garbės meras Alfonsas Žalys (1929-2006) pasisakė dėl miesto istorinės piliavietės. Ji pavadinta "Svarbiausia senamiesčio problema".

Ką galėtume pastebėti šiandien? Klaipėda buvo ir sėkmingai lieka Lietuvos valstybės jūriniais vartais.

Tai 2014 m. esmingai įtvirtino naujasis keleivių ir krovinių Centrinis Klaipėdos terminalas, vadovaujamas generalinio direktoriaus Benedikto Petrausko. Žinoma, po jo pamatais liko pokario laikais pastatytas "Baltijos" stadionas, keliolikos senosios Smeltės sodybų, jų sodai ir namų pamatai, Nemuno gatvės dalis.

Europos industrinis miestas kyla į naują savo vystimosi tarpsnį išnaudodamas patogią geografinę padėtį, nes čia - neužšąlantis ir vis gilėjantis uostas, iš kurio geležinkelio sąstatai tiesiogiai rieda per Europą iki Azijos valstybių sandėlių ir jų terminalų.

O miesto istorinis paveldas? Ar jis tinkamai įvertintas ir gali pasitarnauti pritraukiant naujus Baltijos turistinių lainerių keliautojų srautus? Taip, istorinė piliavietė nuo pačios pradžios susilaukė tinkamo dėmesio ir nuolatinės globos, o atkūrimo sėkmė - akivaizdi. Ekspozicijos kasmet praturtinamos, atkuriami gynybiniai įrengimai, atstatomos poternos. Taigi, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys su muziejaus bendruomene sugebėjo globoti ir vaisingai išvystyti miesto ir uosto piliavietės muziejinę atmintį.

O kaip kiti ženkliniai uostamiesčio paveldo pastatai? Miesto liuteronų Šv. Jono bažnyčia įgauna savo atstatymo pirmuosius kontūrus - miesto vadovai, senieji gyventojai bei rėmėjai jau įmūrijo į bokšto pamatą simbolinę plytą ir laišką ateities miestiečiams. Prie Danės atstatytame ryžių malūne įsikūrė viešbutis ir restoranas. Žinoma, įstabusis medžio fachverko nėrinys atkurtas, bet plytų užpildą ir tinką pakeitė naujieji stiklo sienų paketai. Greta, už pasukamojo tilto, tvarkytas ir senojo uosto pastatų bei sandėlių kompleksas - dar tenka laukti visų darbų ir įkurtuvių užbaigos. Gyvenamieji apartamentai ir komercinės paskirties patalpos numatytos įrengti buvusiame prieškario silkių sandėlyje - tai antrasis "Danės užutėkio" projekto etapas, kuris praturtins Danės pakrantę fachverku ir raudonų čerpių stogu pasipuošusiu stilingu statiniu. Į užmarštį pasitrauks pokaryje Klaipėdos saldainių fabriko sandėliams tarnavusi raudonplyčių sandėlių eilė.

Netoliese, už Karolio tilto, prie Karlskronos aikštės - ir alaus restoranas "Memel" bei gretimi seni bei nauji sandėliai-pastatai pasitarnauja Danės pakrantės nuolatiniam ir labai gyvam maisto, gėrimų, dailės prekių pardavimo šurmuliui. Jam sėkmingai antrina Teatro ir Taravos Anikės fontano aikštė, kurioje ir prekiaujama, ir koncertuojama, ir naktinėjama - veikia kavinės, kazino, kitos pramogos.

Reikia visuotinio senamiesčio prisikėlimo. Dėkingas žingsnis - Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto įsikūrimas Daržų gatvės mokyklos pokario pastatuose. Tačiau vis dar stinga esminės gyvasties.

Atrodo, kad meras Vytautas Grubliauskas pritaria vilnietiškajam Užupio Respublikos sėkmės projektui, tačiau jį reikia "paleisti" veikti ir Klaipėdoje. Ar atsiras mokestinės lengvatos verslui, paslaugoms, kūrybos dirbtuvėms, galerijoms? Visuomeniniai ambasadoriai, respublikos konstitucija netruktų paveikti senamiesčio šurmulį jo prisikėlimo kryptimi.

Žinoma, vis dar išlieka ženklinių pastatų atkūrimo, jų tolimesnio panaudojimo galimybių ir projektų vizijos. Senasis paštas ir birža prie Biržos tilto, kuris taip pat buvo kitoks, pasukamas. Čia, greta dabartinio miesto mero pastato, - ir istorinio naujamiesčio, keleto pastatų ir gatvelės atkūrimo galimybė. Atrodo, kad jau diskutuojama ir kalbama apie skulptoriaus K. Kisieliaus sovietinio laikotarpio "Žvejo" skulptūros iškėlimą į neutralesnę vietą.

Ar čia galėtų atsikurti tautinis Borusijos (Prūsijos) paminklas, o jo aplinkoje atsistoti nauji ir kraštui aktualūs jos nusipelniusių piliečių biustai? Gal čia ir Vydūnas, ir kiti šviesuoliai tiktų? O greta būtų ir jauki istorinio naujamiesčio atkurta citata.

Senamiesčio pusėje yra stovėjęs ir Salamandros pastatas, gal atsikurtų ir istorinė kino teatro salė, kurioje ne tik kino filmai, bet ir? Žinia, ir šiandien buvusioje kino teatro kasoje jau sėkmingai veikia dailės galerija.

Kas dar šiandien girdėti Klaipėdoje? Žinoma, nei ji, nei Karaliaučius dėl istorijos nepalankių vėjų netapo baltų valstybės sostine prie Baltijos jūros. Skaudu žinoti, kad "Lietuvos jūrų laivininkystės"laivai už skolas įkalinti svetimuose pasaulio uostuose. Lieka melstis ir telkti lėšas, kad jie sugrįžtų į Klaipėdą su savo įgulomis.

Turėkime vis didesnės vilties - į Klaipėdą jau atskubėjo Jūros šventė. Girdime, kad ji - visa dvasia ir kūnu atsigręžusi į jūrą, į bangų skalaujamas krantines, į jūrinę dvasią. To labai ieškosime ir šiemet, džiaugsimės kiekvienu atradimu, išgyvensime, jei ko dar nėra ar ne taip atsitiko atlikti. Tikime Klaipėdos žmonių ir menininkų, jūrininkų ir prekybininkų - visų gyventojų gera dvasia ir darbais. Laukite, nes mes visi ir iš visur norime sugrįžti ir pasidžiaugti gimtuoju uostamiesčiu. Jis - mielas ir nepamirštamas ir pro lietų, saulės šypsenas, ir pro vėjo gūsius ar jų griežtesnius šuorus.

Mielieji miestiečiai, gerbiami miesto vadovai, gero ūpo, palankaus vėjo visoms miesto burėms ir svajonėms.

Vytautas A. GOCENTAS, kraštietis Vilniuje