Gražinos skiltis

Šarikovai

Yra toks taiklus personažas Šarikovas nemirtingame Michailo Bulgakovo kūrinyje "Šuns širdis". Kiek tokių šarikovų buvo sovietiniais metais, ant kiekvieno kampo pumpuojančių "liaudies" teises... Restoranų šveicoriai, kurie pagal savo skonį galėdavo į užeigą įleisti arba neįleisti besiveržiančius ten patekti. Kiemsargiai, diktuojantys savo sąlygas gyventojams. O jeigu kas ne pagal kiemsargio valią, - su šluota į kuprą... Pačių įvairiausių, o dažnai visiškai nereikalingų kontorų valdininkėliai, kurie pagal savo nuožiūrą dėdavo antspaudą arba ne. Arba reikalaudavo, kad atneštų pažymą, kad žmogui reikalinga pažyma...

Sovietmetis jau kelis dešimtmečius praeityje. Tačiau šarikovai, gal kiek kitokiu pavidalu, puikiai prisitaikė ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jų valioje - duoti ar neduoti, leisti ar neleisti, išteisinti ar pasodinti. Sprendimai nelogiški, dažnai net sveiku protu nesuvokiami. Bet nepriklausomos Lietuvos šarikovams užtenka smegenų tuos sprendimus priimti. Kartais už nemažas duokles. Visi tai matom, žinom. Tačiau šarikovai, regis, neišnaikinama kasta.

Keista, bet šarikovai lygiai taip pat tebeklesti tarp kiemsargių. Štai ką papasakojo ponia Nijolė: "Vieną pavakarę užsukome į Joniškės kapines. Kelioms minutėms - palaistyti augalėlių ant artimųjų kapų. Automobilį pasistatėme prie vienos iš šarvojimo salių, kuri buvo visiškai tuščia. Šlavėjas, brūžindamas šluota plyteles, bemat pakeltu tonu pradėjo reikalauti atlaisvinti aikštelę. Esą ji reikalinga gedinčiųjų automobiliams. O tų gedinčiųjų - nė vieno. Arba lygiai taip pat, kaip ir mus, tas viršininkas su šluota jau buvo gedėtojus su automobiliais išgainiojęs... Įdomu, kas būtų nutikę, jei toji mūsų mašina aikštelėje būtų pastovėjusi penkias minutes, lygiai tiek, kiek užtrukome laistydami gėles?" - teiravosi Nijolė.