Gražinos skiltis

Duokite pažymą, kad reikalinga pažyma...

Garbės žodis, niekas nepasikeitė nuo sovietmečio aštrialiežuvio Arkadijaus Raikino laikų. Jaunesniems skaitytojams paaiškinu: tai buvo satyrikas, scenos humoro virtuozas, dažnai satyros kardu mojuodavęs "prieš valdžią". Viena jo humoreskų buvo nukreipta prieš biurokratiją - "Duokit pažymą". Beveik su tokiu pačiu reiškiniu susidūrė ponia Jadvyga, kai kreipėsi į stomatologinę polikliniką dėl dantų protezavimo kompensacijos, kuri jai priklausytų kaip senjorei. "Atėjau į poliklinikos registratūrą ir sakau, kad noriu tvarkytis popierius. Registratorės dūrė pirštu: "Eikit į kasą." Nuėjau iki tos kasos. Iš jos mane siunčia... atgal į registratūrą. Joje išgirdau, kad turiu eiti pas šeimos gydytoją gauti popieriuką pas odontologą. Gavau. Ateinu vėl į registratūrą. Praneša, kad ateičiau po dviejų mėnesių. Ateinu. Apžiūri, surašo, kokių dantų nėra. Su tuo popieriuku einu vėl į kasą. Popieriuko nepriima, nes: "Nedeklaruota gyvenamoji vieta, eikit į deklaruoti gyvenamąją vietą ir gauti pažymą." Paprieštaravau, kad gyvenamąją vietą esu deklaravusi savivaldybėje. Ponioms tereiktų pažvelgti į duomenis kompiuteryje. "Mes tokios programos neturime", - lyg ir įsižeidusi pranešė ponia, maiganti kompiuterio klavišus. Gerai, einu į "Sodrą" Vytauto gatvėje. Iš čia mane išvaro į savivaldybę. Joje prie migracijos kabineto - dešimtys žmonių. Ateinu kitą dieną - vaizdelis tas pat. Beveik visą dieną ištupėjau, ačiū likimui, į kabinetą patekau. Po manęs eilėje stovėję, sėdėję, tupėję tą dieną jau į tą kabinetą ir nebepateko. Privalės tą daryti kitą dieną... Juk gyvenamosios vietos deklaracijų pažymų reikia ne tik bedančiams senjorams... Po kelių dienų, o džiaugsme, pažyma rankose. Vėl klumpinu į polikliniką. Čia jau jokių kliūčių nebėra, priima popieriukus ir praneša: "Laukite pranešimo iš Ligonių kasų maždaug po dviejų mėnesių", - savo potyrius pasakojo Jadvyga. Žvelgdama į jos žilą galvą pagalvojau, kažin ar beturės laimės duonutę kramtyti su tais gal po šimto metų įdėtais protezais...
Ir dar kartą pagalvojau apie štai ką: kokie mūsų žmonės vis dėlto kantrūs, kai kiekviename žingsnyje iš jų pačiomis įvairiausiomis formomis tyčiojamasi. Neseniai žmogus "prie valdžios" atsibudo dėl savo dantų skausmo ir sukėlė didžiausią triukšmą. Į Seimo narius jau žvilgsniai nebekrypsta. Jie ten užsiėmę savo asmeniniais reikalais. Jų dantys kol kas neiškritę, o jeigu išbyra, tai turi pinigų juos susitvarkyti nemindžiodami valdiškų įstaigų slenksčių. Gal, sakau, bent miesto Tarybos nariai sukrus ką nors daryti dėl tokio žmonių stumdymo. Juk savo bedančių tėvų turi... Tačiau gal jų taip, kaip Jadvygos, niekas nestumdo? Reikaliukus vaikai "prie valdžios" sutvarko...