Niekieno žemė
Sakysite, - šiais laikais taip nebūna? Būna, ir dar kaip. Tą niekieno žemę priminė "Vakarų ekspreso" skaitytoja ponia Violeta: "Negaliu atsistebėti, kad jau keletą metų niekam neužkliūna nedidelis žemės lopinėlis Ligoninės g. 7-ojo ir M. Mažvydo al. 5-ojo namų kieme. Jo niekada niekas nešluoja ir netvarko. Ši apleista ir nuo pūvančių lapų dvokianti "niekieno teritorija" kažkodėl nepriklauso nei DNSB "Spindulys", nei kokiai namų valdai. Tas lopinėlis bado akis. Miesto centras, kuriuo zuja miesto svečiai ir turistai, kai žmonių būriai eina į prekybos centrus, maždaug 30 metrų teritorija vasarą nešluojama, rudenį negrėbiama, o žiemą užpustyta, nors aplinkui pluša bene trys kiemsargiai, kiekvienas savo kiemelį tvarkydamas. Gal šia "niekieno žeme" susidomėtų miesto valdžia ar bent jau tas asmuo, kuriam priklauso rūpintis kiemų tvarkymu? Šiemet pavasarį senus supuvusius lapus iškasė ir iššlavė vienas iš kelių šimtų šio kiemo gyventojų, neapsikentęs smarvės ir vaizdo. O kažin kas imsis tą "niekieno žemę" tvarkyti šį rudenį ir žiemą?" - teiraujasi ponia Violeta.
"Bijau jūsų šalies"
Tai pareiškė frau Rinke, gyvenanti Berlyne, o dabar besilankanti Lietuvoje. "Jūs esate agresyvi tauta. Mačiau, kaip penki žaliūkai Kaune puolė vaikiną, kalbantį rusiškai. Ir tikrai būtų jį užmušę, jei nebūtų įsikišę praeiviai. Tas pats - ir Klaipėdoje, kurioje apsilankiusi keliuose ofisuose pajutau tiek neapykantos ir pagiežos vien todėl, kad nekalbu lietuviškai. Jūs tikrai nepriversite viso pasaulio kalbėti jūsų kalba. Lietuva - maža žemė, ir jūs be kitų tautų kalbų žinių - niekas. O su neapykanta kitakalbiams, kitų kultūrų žmonėms tikrai nieko nelaimėsite. Lietuvoje aš jaučiuosi nesaugi, aš bijau jūsų žmonių", - įpykusi dėstė frau Rinke.
Jos kailyje esu pasijutusi Estijoje, kurioje su manimi niekas nekalbėjo rusiškai, o angliškai sutikti estai nesuprato. Kaip bendrauti? Ir tikrai tas buitinis nacionalizmas niekam ne į naudą. Tačiau nesutiksiu su frau Rinke dėl kaltinimų agresyvumu visai tautai. Iš kelių epizodų daryti apibendrinimus? Rizikingas kelias.
Kas mus jungia?
Ne turtai ir ne mafija, mus jungia fotografija", - pareiškė Povilas Sigitas Krivickas ketvirtadienį I. Simonaitytės bibliotekoje pristatydamas išleistą knygą "Šviesoraščio takais". Ir nustebino demonstruodamas gal tris šimtus, atrodytų, visiškai tarpusavyje nesusijusių fotografijų. Bet kiek jomis perteikta informacijos autoriui komentuojant...

Rašyti komentarą