Reklaminis "ksaveras". Aną dieną ponia Nijolė, gyvenanti Taikos pr. 129-ajame name, sunkiai tramdė įtūžį pasakodama apie pašto dėžutę, į kurią kasdien prigrūdama tiek reklaminių bukletų, lapelių, tarsi čia būtų įsisukęs reklaminis uraganas. Poniai Nijolei patariau užsiklijuoti lipduką, perspėjantį, kad šioje dėžutėje reklamų niekas nelaukia. "Tai kad buvau užsiklijavusi. Nugramdė. Ėjau lipduko pirkti iš naujo. Vėl nulupo. Nežinau, ką ir bedaryti. Gal tų reklamų mėtytojų patykoti su dujų balionėliu? Stebiuosi, kaip tie "reklamistai" patenka į laiptinę? Juk yra telefonspynė. Negi kas iš kaimynų tuos makulatūros nešiotojus pro duris įleidžia", - apmaudavo ji.
Ta reklaminė makulatūra užknisa ir mane. Aš ant dėžutės nesu užsiklijavusi lipduko. Tačiau pastebiu, kad kaimynų dėžutėse su tais lipdukais vis tiek styro iki galo neįgrūsti visai nereikalingi bukletai. Ant kokybiško popieriaus atspausti, spalvoti, patrauklūs, bet nereikalingi. Ištraukusi iš dėžutės juos net nepasklaidžiusi makteliu į šiukšlių dėžę šalia namo. O ji jau pilna tų, kuriuos išmetė kaimynai. Ir pasidaro graudu žiūrint į nereikalingą darbą - kažkas kūrė tekstus, kažkas maketavo, kažkas spaudė, kažkas nešiojo. Už visa tai sumokėti, kaip įsivaizduoju, milžiniški pinigai. O "produktas" nereikalingas ir netgi žalingas sveikatai, nes tūkstančiai žmonių nervinasi juos radę dėžutėse. O labiausiai turbūt tūžta kiemsargis, kasdien po keliasdešimt kilogramų ištraukiantis tos makulatūros iš šiukšlių dėžių. Ir ką daryti su tais reklaminiais "ksaverais"?
Kalėdinių stebuklų belaukiant
Nepaisydami nei amžiaus, nei išminties stygiaus ar net jos ir pervišiaus, laukiame kalėdinių stebuklų ir stebukliukų. Net tuo atveju, kai, regis, nebūtų pagrindo jų tikėtis. Antra vertus, ką laikytume stebuklu? Štai viena mano pažįstama, kelerius metus beviltiškai pildžiusi CV, desperatiškai mynusi įvairių darboviečių slenksčius, kaip tik šiuo kalėdiniu laikotarpiu susirado gerai apmokamą darbą. Ir tai laiko kalėdiniu stebuklu. O štai vienoje šeimoje, kurioje gyvenimą temdė šeimos galvos "varymas į pievas" su ugniniu vandeniu, šiandien šventė. Aną dieną tą žmogų susitikau prekybos centre. Blaivą, spindinčiomis akimis ir nešiną dovanėlėmis mylimiems vaikams ir tą sunkų periodą atlaikiusiai savo moteriai.
Kadaise, kai parduotuvės ir "univermagai" nebuvo užgrūsti kalėdiniais suvenyrais, o ir meniški atvirukai buvo retenybė, nusprendžiau jų pasidaryti pati. Ir Kalėdoms ruoštis pradėjau vos ne vidurvasarį, rinkdama samanėlių, gėlyčių, šiaudelių ir kitokių smulkmenėlių, iš kurių galėčiau suklijuoti tokius atvirukus, kurie būtų mieli ir man pačiai, ir draugus nustebintų. Krūvelę jų nusivežiau ir į vieną tolimą miestą, kur buvau pakviesta sutikti Naujųjų. Įteikdama po vieną pačios sukurtą atviruką nesitikėjau tokios bičiulių reakcijos. Juk iš esmės tai tebuvo vatmano gabalėlis, ant kurio buvo priklijuota samanėlė tarsi eglutė, ant jos kabėjo žaisliukai iš sudžiovintų gėlyčių ir degė žvakutės iš šiaudelio ir geltono žiedlapiuko. "Tai jūs tik pagalvokit - ji rinko žoleles, gėlytes, jas džiovino, paskui klijavo. Kiek čia šilumos", - dalijosi pastebėjimais vienas iš tos kompanijos bičiulių. Ir tuos atvirukus tarsi kalėdaičius bičiuliai kaišiojo į saugias vieteles, kad tik nepažeistų, kad tik išsaugotų. O man buvo gera, kad jiems tos mano pastangos patiko.
Iki Kalėdų liko kelios savaitės. Užuot blaškęsi po prekybos centrus, gal pasitelkime fantaziją, kuo savo artimuosius ar bičiulius galėtumėte pamaloninti. Dar galite suklijuoti žvakides iš prieskonių, kurie skleis nuostabius kvapus, dar galite parašyti originalius laiškus, kuriuose išsakytumėte savo jausmus mamai, tėčiui, sesei, broliui, o ir savo draugams. Kažkodėl manau, kad tokios pačių rankomis padarytos smulkmenėlės atrodys kaip kalėdinis stebukliukas.
Bandykime kurti kalėdinius stebukliukus. Ir tikėkimės jų patys.
Gražina
Rašyti komentarą