Gražinos skiltis

Kam krizė, o kam - aukso amžius

Spėkit, kiek kavinių M. Mažvydo alėjoje duris atveria nuo 8 val.? Ogi - nė viena. Užtat užeigoje Herkaus Manto g., kuri pradeda dirbti nuo 7 val., sunkiai randi vietos atsisėsti kavos išgerti. O pusryčiaujantys lankytojai vienas kitą keičia kas 15-20 min. Nepulsim skaičiuoti apyvartos, bet šita kavinė, įsivaizduoju, sunkmečio padarinių nejaučia.

Keista, bet ir Melnragės bei Girulių paplūdimiuose, kur žmonių - tūkstančiai net ir vėlų vakarą, ledų, gaiviųjų gėrimų kad ir 100 dolerių mojuodamas nerasi. Šitą reiškinį gali svarstyti įvairiai. Verslininkai, kurie palapines paplūdimiuose statydavosi anksčiau, įsitikino, kokia apgaulinga toji vasara Baltijos pajūryje. Šalta, žmonių nėra, o mokesčius lupa tarsi nuo Brodvėjaus restoranų... Atsikando. Rizikingas verslas tuose paplūdimiuose. Jeigu mūsų mokesčių rinkėjai atsižvelgtų į permainingas sąlygas, manau, ir verslininkai būtų lankstesni.

Keliaukim atgal į miestą. Pavakarė. Karštis atslūgęs, taip norėtųsi kuo nors atsigaivinti - pieno kokteiliu, gal ir ką perkąsti. Užeigos aplink Lietuvininkų aikštę - tamsios. Gal devintą valandą, susigūžusios nuo krizės, duris rakina. Ir staiga akys praplatėja: Lietuvininkų aikštėje - kavinė po atviru dangumi... Ir lankytojai vienas po kito sėda ne ant kokių plastmasinių kėdžių, o ant patogių minkštasuolių. Apie 24 val. čia jau nebuvo nė vieno laisvo krėslo. Klaipėdiečiai tarsi kokie ispanai mėgaujasi sąlygine vėsa ir užkandžiauja, gurkšnoja. Garbės žodis, pasijutau Europoje, o ne jos užkampyje gyvenanti. O svarbiausia - pasidžiaugiau, kad pagaliau palyginti neblogai sutvarkyta Lietuvininkų aikštė atgijo. Joje - žmonės. Tikriausiai miesto svečiai, o gal ir patys klaipėdiečiai fotografuojasi ir M. Mažvydo į kadrą nepamiršdami "paimti".

Ir pagalvojau: kaip visur reikalingas lankstumas, sumanumas. O to lankstumo, ypač mūsų valdžiai, sudarinėjančiai mokesčių tarifus, kurie vienodi, tarkim, knygų leidėjams ir šnapso raugėjams, taip stinga. Ir visai suprantu griausmingą auditorijos juoką televizijos laidoje, kurioje lietuvis pasakojo, kaip, nuvykęs į Airiją, atvėrė lietuviškų koldūnų parduotuvėlę, kuri dabar klesti. "Ir ką tu darei, pradėdamas verslą?" - pasiteiravo laidos vedėja. "Išsinuomojau patalpas ir nusipirkau šaldytuvą",- vardijo lietuvis verslininkas Airijoje. "Ir?" - smalsauja vedėja. "Ir prasidėjo įvairių tarnybų vizitai. Bet tų tarnybų žmonės - ne taip, kaip Lietuvoje, nepuolė manęs bausti, o labai nuoširdžiai teiravosi, kuo galėtų padėti mano verslui", - štai šioje vietoje ir driokstelėjo laidos auditorijos juokas...

Taigi tokie skirtumai toje pačioje Europos Sąjungoje.