Esu dalelė savo šalies

„Aš tikrai myliu Lietuvą! Ar mylit ją jūs?“ galvoje skamba žodžiai iš Marijono Mikutavičiaus dainos. Meilę Lietuvai tik deklaruojame ar iš tiesų mylime?  Suaugusio žmogaus širdyje žodžiai „meilė Lietuvai‘ greičiausia sukelia dvejopus jausmus: meilė ir švelnūs jausmai užlieja, kai galvojama apie nuostabią gamtą, gimtus namus, kvepiantį mamos pyragą, saulėlydį virš auksinių rugių lauko. Tačiau visai kitaip meilė (o gal nemeilė) Lietuvai išreiškiama, kai kalbama apie kasdienį eilinio lietuvio gyvenimą: atlyginimus, mokesčius, kainas, valdžią...

Tačiau jei apie tai paklausime vaikų, dažniausiai išgirsime, kad myli savąją Lietuvą, savo gimtinę, didingą Lietuvos praeitį, senelį Nemuną, gintarais nusėtas jūros pakrantes. Jie dar nesvarsto už ką galima mylėti ar nemylėti savo tėvynės. Kol kas jie myli ją tyrai ir besąlygiškai. Būna labai džiugu, kai rašydami  rašinėlius, skirtus Vasario 16-ajai, Lietuvos valstybės atkūrimo dienai ar Kovo 11-ajai, nepriklausomybės atkūrimo dienai, pradinukai savęs paklausia, ką jie galėtų padaryti dėl savo šalies? Kokiais gražiais, gerais ir prasmingais darbais galėtų papuošti savo tėvynę? Gal sutvarkyti aplinką, kurioje gyvena, gal dalintis šypsenomis su praeiviais ar padėti senutei pereiti gatvę, o gal padėti bejėgiui gyvūnėliui, kuriam tos pagalbos labai reikia?..

Kad myli savo kraštą, yra neabejingi pagalbos prašantiems ir savo mažose širdelėse turintys daug  gerumo, savo gražiais darbais įrodo Šilutės Žibų pradinės mokyklos pradinukai.

Ši graži gerumo istorija prasidėjo praeitų metų spalį, kai Šilutės maisto ir veterinarijos tarnyba kartu su Šilutės rajono savivaldybės Švietimo skyriumi pakvietė mokyklas prisijungti prie akcijos, skirtos Spalio – 4-ajai Pasaulinei gyvūnų globos dienai paminėti. Žibų pradinės mokyklos mokytojos, ieškodamos įdomesnių idėjų šiai dienai paminėti, netikėtai internete rado vienos Šiaulių mieste įkurtos gyvūnų prieglaudos pagalbos šauksmą. Šauksmą, kuris visus labai sujaudino, nes  ištiesti pagalbos ranką prašė itin gausi – 34 šunų šeimyna.

34 šunys – būtent tiek jų tuomet gyveno p. Ados ir p. Ginto sodyboje Šiauliuose. Na, galbūt šios vietos sodyba vadinti nederėtų – tai maža viralinė ir 11 didelių šunų voljerų, iš kurių žvelgia žvitrios ir gilios akutės, akylai apžiūrintis žvilgsnis .

,,Viskas prasidėjo jau senai – daugiau nei prieš septyniolika metų“- tokiais žodžiais prasidėjo kreipimasis. ,,Tuomet p. Ada su vyru augino Biną – vokiečių aviganių veislės kalytę. „Biną pirmą kartą išvydau 1993 – aisiais. Į Lietuvą ji atkeliavo iš Rygos, kur baigė šunų karo mokyklą. Deja, dėl didelės šūvių baimės, Bina negalėjo dirbti pagal apmokymus. Žmonės, atvežę ją į tuometinę mano darbo vietą, paprašė priglausti Biną. Nuo tada ji tapo tarsi mūsų įmonės simboliu. Bina buvo reto protingumo, įžvalgumo bei supratingumo šuo. Sunku patikėti, tačiau Bina skirdavo ne tik įmonės patalpas, bet ir žmones pagal vardus. Paprašyta ji nunešdavo dokumentus į buhalteriją ir įteikdavo reikiamam asmeniui, gebėdavo parnešti raktus. Buvo smagu turėti tokią šaunią pagalbininkę, kuri visą dieną praleisdavo su manimi kabinete, o vakarais likdavo saugoti įmonės teritoriją“- pasakoja p. Ada. – „Deja, mūsų įmonė bankrutavo.

Iš varžytinių buvo pardavinėjami įmonės pastatai, iš kabinetų nešini savo daiktais ėjo žmonės… O Bina – ji liko tokia, niekam nereikalinga, jau ganėtinai sena, bankrutavusios įmonės sargė… Negalėjau jos taip palikti, tiesiog negalėjau. Todėl nusprendžiau įsigyti įmonės dispečerinę. Galbūt nuskambės keistai, tačiau tai – dėl Binos. Abu su vyru norėjome, kad protingoji Bina nepatirtų streso dėl aplinkos pasikeitimo, visgi ji buvo jau ganėtinai sena. Todėl jau netrukus mano įsigytas pastatas tapo Binos namais. Mes su vyru be galo džiaugiamės, kad gyvenimas mums suteikė progą praleisti tiek daug laiko su ja. Niekas niekada nesupras, kiek daug Bina mums suteikė. Ji tikrai buvo nuostabus ir nepakartojamas šuo.“ – prisiminusi praeitį šypsosi moteris. Šiandien Bina klaidžioja Vaivorykštės takais, o šeimininkai vis dar braukia ašarą žiūrėdami į jos kapą.

Galbūt tokia stipri ir besaikė meilė paskatino p. Adą ir p. Gintą gelbėti likimo nuskriaustus šunis.

Dabar 8 arų iš valstybės nuomojamame plote glaudžiasi 34 pamestinukai. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Vieni jų buvo rasti autobuso stotelėje, kiti – parkuose, dar kitų likimo gijas norėjo nutraukti pikti žmonės – paskandinti, pakarti… Mažasis Riešutėlis buvo rastas netoli Joniškio ant kelio, partrenktas mašinos ir paliktas likimo valiai. Dėl laiku suteiktos veterinaro pagalbos, besaikės meilės ir didelio rūpesčio, mažylis šiandien visiškai sveikas. O štai Reksą beširdžiai žmonės Meškuičiuose, transporto dirbtuvėje, įmetė į fekalijų duobę. Laimei, kad p. Gintas tuo metu buvo netoliese – jo dėka mažylis atsigavo nuo patirto šoko ir šiandien džiaugiasi, kad gyvenimas jam suteikė antrą šansą.

Klausantis šių istorijų atrodo, kad p. Ada ir p. Gintas – tarsi likimo siųsti angelai nelaimėliams šunims gelbėti. Vis dėlto, viskas atrodo nuostabu tik žiūrint iš šalies. Sodyboje kasdien reikia nudirbti daugybę darbų, kurie reikalauja daug fizinės sveikatos. Kadangi beveik visi šunys dideli, ėdalo reikia itin dideliais kiekiais – šunys suėda maždaug 60 kg kaulų per vieną dieną! Paukštynas, lig šiol parduodavęs kaulus šiai šeimai, užsidarė. Kadangi kaulų nebėra, p. Ada dabar iš parduotuvių ar turgaviečių perka skerdienos atliekas, kuriomis gali tik pagardinti šunims verdamą košę. Gausiąją šeimą išlaikantys žmonės negauna jokios paramos – nei iš valstybės, nei iš visuomenės. Šunys maitinami, girdomi ir prižiūrimi iš p. Ados ir p. Ginto pensijų,  visi jie yra įregistruoti ir paskiepyti.

„Šiuo metu finansinė padėtis labai sunki. Nupirkti skerdienos atliekų, kuriomis galėčiau išmaitinti šunis vieną dieną, kainuoja per 70 Lt. Dabar kaip niekada mums reikalinga visuomenės pagalba. Praverstų paaukoti net ir keli kilogramai ėdalo. Šiuo metu mūsų šunims labai reikia aliuminių indelių maistui, skubiai reikia 15 – 20 metrų vielinės tvoros… Dienos nenumaldomai bėga, o finansų šiems šunims išlaikyti visiškai nebeliko…“- kalbėjo p. Ada.   

„Padėkime, padėkime vardan savęs, padėkime vardan savo augintinių, padėkime vardan to, kad ši nuostabi šeima išliktų su savo praeitimi ir dabartimi, kad galėtų kurti savo ateitį. Tik paskubėkime – jų laikrodis nenumaldomai tiksi…“- šiuo  pagalbos prašymu baigėsi Adelės ir Ginto Levanų laiškas.

Atsiliepdamos į Levanų pagalbos prašymą Šilutės Žibų pradinės mokyklos socialinė pedagogė Daina Macijauskienė ir mokytoja Renata Ivaščenkienė mokykloje suorganizavo akciją, kurios metu į kiekvienai klasei buvo išdalintos taupyklės-šuneliai, kad vaikučiai galėtų aukoti pinigėlius šiai gražiai ir draugiška šeimynai paremti. Taip pat mokiniai rašė rašinėlius, ką galėtų užaugę padaryti, kad visų beglobių, niekam nereikalingų gyvūnėlių gyvenimas būtų šviesesnis ir gražesnis, karpė, piešė gyvūnus, o mokyklos fojė buvo eksponuojama fotografijų paroda „Mano augintinis“ , kurioje nemažą dalį ekspozicijos užėmė ir mokytojų augintiniai. Akcijos metu vaikai suaukojo beveik 460 litų, už kuriuos buvo nupirkta ir į Šiaulius išsiųsta 155 kilogramai šunų maisto su vaikučių laiškeliais ir linkėjimais  p. Adelei ir Gintui Levanams.

Apie Šiauliuose gyvenančią A. ir G. Levanų  šunų šeimyną ir Šilutės  Žibų pradinės mokyklos mokinių suorganizuotą akciją parašė  Šiaulių miesto laikraštis. Straipsnis sulaukė labai daug šiltų atsiliepimų, palaikymo, sveikinimų už vaikams nuo mažens skiepijamą atjautos jausmą. Tačiau... po šio straipsnio pasirodymo spaudoje Adelės ir Ginto Levanų šeimoje gyvenimas pasikeitė tik tiek, kad ...jų šeimynoje atsirado dar 3 nauji augintiniai. Iš spaudos sužinoję šeimynos adresą, žmonės atvežė ir vieną po kito pririšę prie voljerų paliko  dar 3 niekam nereikalingus šunelius... Taigi, šiuo metu gausioje šeimynoje gyvena jau 37 šunys.

Todėl labai  smagu buvo girdėti, kad šiemet, artėjant pasaulinės gyvūnų globos dienos paminėjimui, mažieji mokyklos mokinukai patys pradėjo klausinėti, kada vėl galės paremti šunelius. Mokyklos salėje vaikams buvo parodyta filmuota medžiaga iš minėtos šunelių prieglaudos, kurią mums, sujaudinta vaikų gerumo, nufilmavo ir  atsiuntė p. Adelė. Skaidrėse vaikučiai matė, kaip pas šunelius iškeliavo už jų pinigus nupirktas didelis ir skanus krovinys. Žiūrint šią medžiagą ne vienam pradinukui per skruostą nuriedėjo skaidri  ašarėlė...

Labai džiugu, kad šiemet prie paramos akcijos, paragintos mokyklų socialinių pedagogių, prisijungė Degučių ir Vainuto mokyklos bei Šilutės lopšelis/darželis „Žvaigždutė“.

Greitai prabėgo ir dar viena gerumo akcija, kurios metu vėl  visą savaitę ant palangių tupėjo nauji šuneliai-taupyklės. Tačiau galutinė paaukota suma nėra svarbiausias dalykas šioje istorijoje. Daug svarbiau yra tai, jog vaikai  nesavanaudiškai  ir nuoširdžiai jau moka  ištiesti pagalbos ranką, kai kažkam jos labai reikia...  Paspaudus šiemetiniam šaltukui į šunelių prieglaudą s iš mokyklos vėl iškeliavo siuntinys į Šiaulius: šilti užklotai, konservai ir sausas ėdalas ne tik šuniukams, bet ir naujai priglaustiems 4 benamiams kačiukams.

Manau, kad skaitant šį  straipsnį daugumai kyla klausimų ,,žmonės neturi ko valgyti, o čia šunims renkamos lėšos”, ,,kodėl remiama prieglauda Šiauliuose, o ne Šilutėje ?” ir kt.  Tačiau argi gerumas gali turėti ribas, apibrėžtą teritoriją? Ar atjautos, meilės artimui dydis priklauso nuo jo gyvenamosios vietos? Ar mylėti, remti, globoti reikia tik žmones? O gal išmokus rūpintis mažesniu, bejėgiu, nuskriaustu gyvūnėliu vaikas visada mokės padėti kitam, jam  niekada nekils minčių pakelti ranką prieš žmogų ar po daugelio metų palikti likimo valiai savo jau pasenusius tėvus? O gerumas išplaukęs iš širdies, manau, kiekvieną žmogų daro dvasiškai turtingesniu ir tauresniu. Ir ypač smagu, kai savo tikru, neapsimestiniu gerumu, nelaukdami jokio atlygio, dalinasi vaikai.

Mūsų mokykloje vaikams skiepijama meilė tėvynei, juos supančiai aplinkai nėra tik tušti žodžiai. Dažnas žmogus pamąsto,  ką jam davė Lietuva, tačiau ar susimąsto ką jis davė Lietuvai? Gal noras kažką jai duoti, nors mažytį trupinėlį, nors dalelę savo širdies gerumo ir yra toji meilė tėvynei? Norėtųsi straipsnį užbaigti paprastais, tačiau labai prasmingais motinos Teresės žodžiais: ,,Negalime atlikti didžių darbų, tik mažus, su didžia meile“.

Kreipiamės ir į Jus, mieli skaitytojai. Jei turite galimybę ir norą padėti šiai gyvūnų prieglaudai, tai galite padaryti šiuo adresu pervesdami 2% pajamų mokesčio:

VšĮ „Binada“, Šiaulių miestas, Daubos g. 5. Kodas: 302579727, Sąsk. Nr. LT 907300010125369966

Mokytoja Renata Ivaščenkienė ir socialinė pedagogė Daina Macijauskienė