Kreipėsi, pasakiusi, jog kalbėsianti Lietuvos ryto tv “Ryto reporterio” laidoje (2012-12-03), prašė leidimo “pasinaudoti mano iškeltomis mintimis” iš mano straipsnio.
Aš nedegiau entuziazmu, nes ji užsiima labdara/parama neįgalių šeimoms, o mano tikslas – vienišų mamų teisė į poilsį/atostogas. Tos idėjos vedina ir parašiau straipsnį. Vis tik sutikau (maniau, kad straipsny išsakytų minčių paviešinimas per TV padės motinos teisės į poilsį klausimu), bet su sąlyga – kad jinai paminės mano vardą, pavardę, ką ji pati ir siūlė iš pat pradžių:
https://soundcloud.com/jelena-lt/pra-ymas-pasinaudoti-mintimis
Peržiūrėjus“ Reporterio“ laidos vaizdo įrašą internete, likau labai nustebinta: p. Aušra mintimis iš mano straipsnio pasinaudojo, kitaip sakant, gražiai “nukniaukė” (mano sąlyga buvo - galima naudotis mano medžiaga, jei bus paminėta mano pavardė), pavardės nepaminėjo. Kai aš paklausiau „kodėl?“, jinai atsakė, kad dėl laiko stokos.
O šventas naivume! Reportaže tiek tylos pauzių, kad jas surinkus į vieną vietą, susidaro daugiau nei pakankamas laiko tarpas, kad paminėti vardą pavardę “Jelena Juršys”, kaip ir tarėmės.
Ponia Aušra keičia "parodymus"
Bet tai nebuvo vienintelis kartas, kai ji keitė savo „parodymus“:
https://soundcloud.com/jelena-lt/ponia-a-kei-ia-parodymus
Pasirodo, mano išsakytą idėją ji žinojusi jau senai. Ir aš čia jau kaip ir "ne prie ko"? Tai kam tuomet ji man skambino, prašė???
Kur čia logika? Jei nebūtų prašiusi, tai aš net nebūčiau žinojusi, kad yra tokia laida.
Viena yra keista, kad ji šią idėją nutarė vėl paminėti, pasirodžius mano straipsniui. Be to, sakydama, kad reportažo metu „nebuvo laiko“, ji pripažįsta, kad ten - mano idėjos (juolab, kad turiu visus įrodymus: tyrimų medžiagą, susirašinėjimus su ministerijomis, savivaldybe bei neįgalios mergaitės mama), o vėliau jau tvirtina, kad tai jos. Ar toks “neapsisprendimas” nėra savęs nesubalansavusios asmenybės požymis?
Aš dėl jos poelgio neįsižeidžiau, bet nustebau, kad žmogus, kuris užsiima tokiais dalykais, kaip pinigų rinkimas labdarai, gali sau leisti mulkinti paprastą žmogų, prašydamas pasinaudoti jo mintimis ir neištęsėti savo žodžio?
Apgauti tokiame paprastame dalyke, kuris nieko nekainuoja - pasakyti pavardę...
Iš pirmo žvilgsnio - tarsi maža smulkmenėlė, bet ar kartais ji necharakterizuoja žmogaus?
Rašau visa tai čia ne dėl to, kad nepaminėjo mano pavardės (nors čia gavosi apgavystė), bet …jeigu tokiame menkniekyje žmogus gali apgauti savo buvusią pažįstamą, tai ar toks jis kompetentingas vadovauti labdarai ir imti pinigus?

Rašyti komentarą