Dūžta daugiavaikės šeimos svajonės

Apie savo šeimą galiu pasakyti, kad nesame alkoholikų šeima, vaikų prisidariusi tik tam, kad gautume už juos pinigų, o vėliau pragertume.

Esame paprasta normali šeima. Norėjome daug vaikučių, ir Dievas jų nepagailėjo. Pradėjome su vyru gyventi kaip ir dauguma - nuo šaukšto ir šakutės. Niekas nepadėjo, nors mes iš pradžių nieko ir neprašėme.

[CITATA]

Buvo išties sunku, niekas nepadėjo, o dabar, nors ir beviltiškoje padėtyje, bet tiesiog prasitarti bijau, kad vaikų draugai pirštais neužbadytų. Manau mane tik tos šeimos supras, kurios auklėja ir rūpinasi savo žiogais kaip mes.

Kažkada, kai vyras neteko darbo, tai bandė per firmą išvažiuoti į užsienį. Nepasisekė, apgavo, šiaip ne taip grįžo Lietuvon. Mūsų šeimai prasidėjo juodos dienos. Įklimpome į begalines skolas. Kadangi nuosavo būsto neturime, tai nuomojom būstą, iš kurio teko išsikelti, nes nesugebėjome išlaikyti.

Ne gana to, vyrui užspaudė rankos nervus, teko operuoti, po operacijos buvo ilga reabilitacija, gyvenome tik iš skolintų pinigų, buvome paėmę paskolą, ją bankas taip pat atidavė antstoliams. Tada kreipiausi visur, kur tik galima maldaudama pagalbos, bet nieko.

Vilniaus vaikų teisėse apskritai pasiūlė vaikus atiduoti į vaikų namus, jei nesugebame auginti. Skaudu buvo, verkiau, bet ištvėriau.

Dabar, kai lyg ir pradėjome stotis ant kojų, vyras po antros rankos operacijos sėkmingai įsidarbino ir dirba, abu sūnūs, sergantys astma, lyg ir sveiksta, atidavėm didžiąją dalį skolų, liko tik nedaug antstoliams, dar vienas smūgis, bet turbūt pats stipriausias, smogė mūsų šeimai.

Neseniai mums pasiūlė išsimokėtinai nusipirkti namuką netoli miesto, paprastas, žemės pakankamai, su mokymo įstaigomis susisiekimas neblogas ir be to - juk savas kampas buvo mūsų šeimos svajonė.

Susitarėme su savininkais, kad per 2 metus išsimokėsime, juk nedaug, bet kol mūsų valdininkai sutvarkė visus dokumentus, savininkai užsiprašė pusės sumos iš karto. Mano šeimai tie keli tūkstančiai yra daug. Per mėnesį išsiunčiau virš 15 laiškų su pagalbos prašymu, turbūt visiems, kam įmanoma ,bet nieko. Niekas net atsakymo nesugebėjo parašyti. Rašau ir verkiu, nes nežinau, ką dabar man daryti, kaip pasakyti vaikams, kad žlugo visos jų svajonės, kad mama nebežino, kaip toliau, tiksliau kur toliau juos auginti, nes kai sudūžta visos viltys ir svajonės, juk baigiasi gyvenimas...