Duoda - griebk, muša - rėk

Na, o posovietiniai lietuviai dar prideda - ir amžinai pūkšėk.

(Senųjų lietuvių išmintis)

Todėl susitikus tūlą pažįstamą ir paklausus, kaip gyveni, būtinai padejuos - nusavintų pensijų dar negrąžina, o ir kada begrąžins, vargu ar besulauksiu...

Nors pats esu pensininkas, visgi nesijaučiu turįs nuosavybę pensijų pavidalo, nors aplink tik ir girdisi balsai bei riksmai - grąžinkit nusavintas pensijas, atiduokit pavogtą nuosavybę!

Bet kodėl visi tada tylėjo, kai pensijos buvo didinamos? Kodėl tuomet niekas nešaukė - nereikia mums svetimo, turėkit sau! Suprantu, kad pensijų fondas nėra sukrauta krūva į kokią nors skrynią, iš kurios bet kas (kad ir valdžia) gali paimti, pavogti. Tai yra darbu sukurta ekonomika ir iš to išplaukianti valstybės galia ir galimybės mokėti didesnes ar mažesnes pensijas. Dėl to į tą rėksnių chorą ir neįsijungiau. Juk, kai buvo geresni laikai, valstybė pensijas didino. Atėjo juodesnės dienos - pamažino. Gi tą patį padarė ne tik pensininkams, bet ir visiems kitiems. Tačiau dabartinių rėksnių filosofija tokia: duoda - griebk, muša - rėk. O jei jau kiek kada kas pridėjo - šiukštu niekam nevalia į tai kėsintis ir man visai nė motais, kad per krizę valstybės galimybės krito, kad pensijos turėjo būti ir buvo pamažintos. Taigi, dėl viso to kyla abejonės, ar tokie jau teisūs tie nuolat reikalaujantys "grąžinti, kas nusavinta, net ir tada, kai numirsiu". Visiškai sutinku su kai kuriais pasisakančiais, kad esą jei jau pragyvenom sunkmetį, nenumirėm iš bado, tai ir nebereikia, nereikia valstybei švaistytis, yra svarbesnių išlaidų. Tarkim, valstybės gynybos pastiprinimui nūdienos Ukrainos konflikto bei kylančios agresijos pavojaus fone. Pabūkim nors tokiu būdu patriotais. Baigus šią temą taptų visiems ramiau gyventi. Net ir numirusiems būtų lengvesnė žemelė. Žiū, ims ir užvers anūkai didžiulį granitinį antkapį už grąžintą pensiją. Och!