Chamizmas viešajame transporte

Šių metų gegužės 20 dieną, kaip visuomet, draugas mane pavežė iki Kalotės stotelėje esančio 15 maršrutinio taksi. Juo rytais važiuoju į darbą.

Apie 7.35 val. įlipau į minėtą maršrutinį. Vairuotojas rūkė viduje. Įlipusi specialiai neuždariau durų ir atsisėdau pačiame gale, tikėdamasi kad rūkalų dūmai šiek tiek prasivėdins. Maršrutinio taksi vairuotojas paklausė, kodėl neuždariau durų. Paaiškinau, kad nepadariau to, nes noriu, kad prasivėdintų dūmai. Pasakyti, kad nerūkytų, bijojau, nes maršrutinio vairuotojas iškart kalbėjo piktai, o aš Kalotėje viena saugi nesijaučiu.

Vairuotojas šiurkščiu tonu man pasiūlė lipti į savo mašiną. Paaiškinau, kad mane atvežęs draugas jau išvažiavo, o man reikia į darbą. Tuomet nieko nesakęs vairuotojas staigiai pavažiavo atgal ir tada staigiai pirmyn. Po šių "manevrų" stumdomos maršrutinio taksi durys užsitrenkė, o aš atsidūriau ant maršrutinio taksi grindų. Daugiau jam nieko nesakiau, nes bijojau. Be to, nemačiau ir prasmės.

Rūkymai maršrutiniuose tęsiasi tiek, kiek aš važinėju (apie metus), o gegužės 20 diena tikriausiai buvo toji, kai nebegaliu tylėti. Ne tik dėl rūkymo - apskritai dėl vairuotojų kultūros.

P.S. Maršrutinio taksi valstybinis numeris ir vairuotojo pavardė redakcijai žinomi.

Violeta