Baikim tyčiotis iš Lietuvos kaimo, ponai

Spalio 25 dieną prie Seimo vyko graži akcija dėl nesąžiningų rinkimų, o plakate - ir vėl bedantis, suvargęs kaimietis. Jis balsą pardavė.

Tos pačios dienos vakare netyčia įsijungiau „Paskutinę instanciją“, kur Rūta Janutienė, persikūnijusi į bomžą, - bedantė, su mėlynėmis paakiuose, - kalė prie kryžiaus balsų pirkėjus.

O kur pardavėjai, išsičiustiję ponai? Jų nė kvapo. Neįdomu.

Iš kaimo tyčiotis pradėta tik nepriklausomoj Lietuvoj. Tegul nesupyksta patriotai, bet sovietiniais laikais kaimas gyveno normalų gyvenimą: visi turėjo darbą, nemokamą mokslą, gydymą, buvo aprūpinami nemokamais kelialapiais į sanatorijas, poilsio namus, turistinėmis kelionėmis po Sovietų Sąjungos respublikas.

Nepriklausomoj Lietuvoj staigiai sugriovus žemės ūkį, paprasti kaimo žmonės pasijuto lyg žuvys, išmestos į krantą, - liko be darbo, be pinigų (užgyventą kolūkiuose turtą - pajus iš jų už centus supirko tie, kurie turėjo pinigų ir dabar yra turtuoliai su porcelianiniais dantimis).

O jie liko bedančiai. Už kokius pinigus juos susidėti, jei jie kainuoja tūkstančius?

Kai nebėra vilties, prošvaistės jokios, kartais užgeria. Ne visi stiprūs. Taip ir lenda galvon poeto Alfonso Nykos Nyliūno posmas: „Paimsiu juos visus už rankų, kaip vaikus, -/ Ir atsikels ilgai negandoje miegojęs kaimas,/ Ir eis su manimi per skambančius laukus,/ Ir jų klausys bekraštės erdvės.../ Ir man jau nebebus sunku, kad jie vieni pasauly merdi,/ Nerasdami iš begalinės nykumos kelių...“

Roma GAUČIENĖ

Buvusi ilgametė Krakių (Kėdainių r.) seniūnė