Atominis slibinas, partokratija ir drąsūs karžygiai

Stasys PAULAUSKAS

2012-07-20 14:14

Senovinė pasaka apie baisų slibiną ir jį nurungiančius didvyrius tapo Lietuvos realybe. Mitinė pabaisa – tai pavojaus žmonių gyvybėms įvaizdis, įspėjantis apie būtinybę šalinti jo priežastį. Kaip parodė Černobylio, Fukušimos ir kitos avarijos atominėse elektrinėse, branduolinės jėgainės visiškai atitinka ne vien baisaus slibino paveikslą, bet ir pasakose pabrėžiamas jo sąsajas su valdžia. Tris dešimtmečius drąsūs karžygiai kapoja galvas atominiam drakonui, o jos vis atauga. Pabandykime įminti mįslę, kodėl drakonas toks gajus. Tam reikia suskaičiuoti visas jo galvas ir jas kapojančius didvyrius. Gal išrasime būdą, kaip įveikti drakoną?

Drakono gimimo paslaptis

Kuriuo tikslu rusai pastatė Ignalinoje atominė elektrinę (IAE) šiandien mažai kas žino. Pagal Vikipedijoje parašytą versiją „Tuo metu galingiausia pasaulyje Ignalinos AE buvo statoma ne tik Lietuvos, bet ir buvusios Sovietų Sąjungos vientisos Šiaurės-Vakarų energetikos sistemos poreikiams patenkinti“. Tačiau kiti įžvelgė siekį „prirakinti“ buvusias Sovietines Respublikas, kad jos negalėtų ištrūkti iš komunistinio lagerio. Treti sakė, kad ji buvo reikalinga tiekti elektros energiją labai galingam priešlėktuvinės gynybos lazeriniam ginklui Latvijos teritorijoje. Palikime tuos klausimus aiškintis istorikams ir kalbėkime faktais.

IAE buvo pradėta statyti 1974 metais. Iš keturių numatytų įrengti pirmasis reaktorius ėmė veikti 1983, o antrasis - 1987 metais. IAE planinis tarnavimo laikas buvo skaičiuojamas 30 ir daugiau metų. Tačiau pirmasis reaktorius tedirbo 11 metų ir buvo išjungtas 2004 metų pabaigoje. Antrasis reaktorius veikė 12 metų ir buvo sustabdytas 2009 metų gale. Nebegaminanti elektros energijos pavojinga jėgainė 30 metų bus uždarinėjama, o panaudotą branduolinį kurą ir kitas radioaktyvias atliekas prireiks saugoti tūkstančius metų. Jau dabar Lietuva susidūrė su nepakeliama IAE uždarymo našta. Tad mieli palikuonys, atleiskite už Jums paliekamą labai nemalonų rūpestį.

Kas tie drakono žudikai?

Pirmuoju drakono žudiku, kuriam pavyko sustabdyti trečiojo IAE bloko statybą 1998 metais galime įvardinti Lietuvos nepriklausomybės „Sąjūdį“ ir vieną jo lyderių – Zigmą Vaišvilą. Grupelė drąsuolių nepabūgo galingos SSRS partokratinės mašinos ir pareikalavo nutraukti šio pavojingo objekto įrengimo darbus. Nulėkė pirmoji drakono galva. O Zigmas Vaišvila tapo pirmuoju drakono nugalėtoju.

Kitas dvi pavojingas galvas Lietuva nusprendė nusikirsdinti pati, kadangi to pareikalavo Europos Sąjunga. Troškimas patekti į padoresnę užstalę nustelbė besipriešinančiųjų atominės elektrinės uždarymui balsus. Tačiau bemat pasigirdo norai turėti „geresnį slibiną“ – statyti saugesnę (?) atominę elektrinę.

Partokratijos atgimimas

Tarybų Sąjungą valdė vienintelė Komunistų partija, viešai postringavusi apie „partinę diktatūrą“ – partijos diktatą, kuris iš esmės ir sugriovė komunistinį monstrą, veikusį ne pagal demokratijos savireguliacijos mechanizmus, bet pagal partijos vadų valią. Šiurpinęs pasaulį ir naikinęs tautas komunizmas Lietuvoje buvo

pasmerktas, o komunistų partija – uždrausta. Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, priimta demokratinė Konstitucija.

Tačiau Lietuvos žmonės padarė labai didelę klaidą. Ieškodami kiekvienas savo vietos atkurtoje valstybėje jos piliečiai paliko be priežiūros valdžios institucijas. Tuo metu užsidarę Seime ne itin pajėgūs verstis rinkos ekonomikoje apsukrūs Seimo nariai greta bendrų šalies reikalų nepamiršo spręsti ir savo asmeniškus klausimus. Siekdami nuolat patekti į Seimą jie sukūrė tokius naujadarus, kaip „partijų koalicija“, „partijų valdžia“, „partinė dauguma“, „partiniai sąrašai“ ir kt., kurių Konstitucijoje ir su žiburiu nerasi. Partijoms pavyko prisitaikyti valstybę savo poreikiams. Ir toliau Seimo nariai patys sau nusistato atlyginimus, partijų finansavimo bei Seimo rinkimų tvarką. Nei Prezidentai, nei Konstitucinis teismas, nei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje priežiūros tarnyba nepastebėjo, kad partiniai Seimo nariai grubiai pažeidžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo reikalavimą nusišalinti nuo svarstymo ir balsavimo, kai nagrinėjami juos asmeniškai liečiantys klausimai.

Pabudę vieną rytą aiktelėjome – gyvename nebe Sąjūdžio atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje, bet restauruotos partokratijos rėžime. Tik vietoje vienos komunistų partijos šalį valdo partijomis besivadinančių apsukruolių gauja, apskritai nebedeklaruojanti jokių vertybių, jokių siekių, išskyrus tvirtą norą patekti į valdžią ir skirstyti mokesčių mokėtojų, verslo ir Europos Sąjungos pinigus taip, kad jie neaplenktų nuosavos kišenės. Demokratinėje valstybėje valdžia yra grindžiama piliečių pasitikėjimu savo išrinktais atstovais. Tikrovėje politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe, jo vadovu pasitiki mažiau nei 5% rinkėjų. Valdžios yra tiek, kiek ja pasitikima. Tai reiškia, kad gyventojai jau atleido savo išrinktą valdžią iš pareigų. Bet pastaroji apsimeta vis dar dirbanti lyg niekur nieko.

Partokratijai reikia drakono

Naują slibino galvą ėmėsi auginti Gedimino Kirkilo partokratinė vyriausybė dar 2006 metais. Matyt gabūs Vilniaus prekybos verslininkai blogai pasiskaičiavo pelningumą, kad buvo įtraukti į Leo LT aferą. Tačiau partokratai gerai suprato, kad labai brangus naujos atominės elektrinės projektas – tai idealus būdas pripildyti nuolat skylėtą partijų iždą, susodinti į valdiškus postus savo partinę nomenklatūrą ir užsitikrinti ilgą ir laimingą partokratinį viešpatavimą. Prie didelių pinigų galima pasišildyti geriau nei prie branduolinio reaktoriaus.

Naujos atominės elektrinės pastatymas pareikalavo labai daug lėšų, kurioms sutelkti tebuvo vienas kelias – sutelkti valstybės rankose visą elektros energetikos sistemą. Užsižaidus partijų valdžia ir ignoruojant rinkos bei kitų visuomenės savireguliacijos mechanizmų veikimą, neišvengiamai buvo pakenkta šalies ekonomikai, iššaukta krizė, emigracija, nedarbas ir dar didesnis žmonių nepasitenkinimas.

Nusikaltėliai prieš tautą

G.Kirkilo vyriausybei priklauso Baltijos Černobylio žiedo išprovokavimo nuopelnas. Stebėdamas partokratijos kvailybes klastingas Rytų kaimynas nusprendė įkalti geopolitinį pleištą į energetikos strategijos požiūriu nevieningą Europos Sąjungą. Vietoje besibaigiančio IAE slibino ėmė dygti dvi dar pavojingesnės Kaliningrado ir Astravos branduolinių drakonų galvos. Pagal įprastą logiką Lietuva turėjo kreiptis į ES ir prašyti užtarimo, kad pasienyje nebūtų statomi pavojingi įrenginiai. Tačiau to neleido padaryti pretenzijos statyti nuosavą Visagino atominę elektrinę. O be to, Europos Sąjunga neturi vieningo požiūrio dėl branduolinės energetikos priimtinumo.

G.Kirkilo partinė gauja vietoje vieno IAE pavojaus iššaukė trigubą pavojų Lietuvos gyventojų dabarties ir ateities kartoms. Jie privalėtų labai stengtis, kad nė viena iš šių trijų elektrinių nebūtų pastatyta. Kitaip, jie tikrai nesulauks gerų žodžių iš dabarties ir ateities kartų pusės. Istorikai tai įvardins kaip nusikaltimą prieš tautą.

Kaip atsakas į partokratijos kvailybes ir nusikaltimus prieš tautą gimė Jungtinis demokratinis judėjimas su šviesios atminties Kęstučiu Čilinsku priešakyje. Šis didvyris nukirto Leo Lt. drakono galvą ir tapo antruoju didvyriu – drakono nugalėtoju. Susirinkę ant Rambyno kalno pamario ir Nemuno krašto gyventojai paskelbė „Ragainės deklaraciją“, kurioje aiškiai nurodė kelius, kaip pasakėlę apie branduolinį drakoną padėti ant istorijos lentynos.

Europos Parlamentui, Europos Tarybai, Europos Komisijai Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei Rytų Europos valstybių Prezidentams, Parlamentams ir Vyriausybėms Rusijos ekologiniam judėjimui „Ekozaschita“

RAGAINĖS DEKLARACIJA

Mes, Lietuvos Nemuno bei Baltijos pajūrio krašto gyventojai, susirinkę 2009 m. rugsėjo 26 d. ant Rambyno kalno,

Susirūpinę neatsakingais politikų ketinimais užstatyti unikalias istorines ir gamtines vietoves pražūtingomis atominėmis elektrinėmis, kurių avarijos gali atnešti nepataisomą žalą unikaliam Nemuno ir Baltijos pajūrio kraštui bei jo gyventojams,

Apgailestaudami, kad Europos Sąjungos darnaus vystymosi politika neapsaugo naujų ES šalių narių nuo korumpuotų monopolijų brukamų pragaištingų branduolinių technologijų,

Pasipiktinę, kad vietos oligarchinės grupuotės savo finansiniais interesais, nesiskaitydamos su priemonėmis siekia pastatyti Lietuvoje, Rusijoje (Kaliningrado sritis), Baltarusijoje ir Lenkijoje atomines elektrines,

Stebėdami, kaip parsidavėliai partiniai karjeristai vietoje vienos Ignalinos atominės elektrinės keliamų pavojų išprovokavo ketinimus sukurti Branduolinį Baltijos „Černobylio“ katilą,

Pritardami Rusijos Kaliningrado srities gyventojų pasipriešinimui atominės elektrinės Ragainėje (Neman) statybai,

Europos, Lietuvos bei Kaliningrado srities gyventojų dabarties ir ateities kartų interesais REIKALAUJAME: 1. Pasmerkti nepasiteisinusių branduolinės energetikos technologijų naudojimą ir uždrausti šią nesaugią energetikos rūšį visiems laikams.

2. Pareikalauti iš Europos Parlamento, Europos Tarybos ir Europos Komisijos sustabdyti nepasiteisinusių ir pavojingų aplinkai bei žmonėms naujų atominių elektrinių projektavimą bei statybą Europoje, o veikiančias išmontuoti iki 2020 metų.

3. Prašyti, kad branduolinių elektrinių įrangą gaminančios ES šalys Prancūzija, Vokietija, Jungtinės Karalystė ir kt. nepiktnaudžiautų naujų ES šalių pasitikėjimu ir neprimetinėtų joms pasenusių ir neatsakingų branduolinės energetikos technologijų, neprisiimdamos dėl jų galimų padarinių turtinės ir moralinės atsakomybės.

4. Paraginti Lietuvos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę, siekiant apsaugoti dabarties ir ateities kartas nuo pragaištingo Černobylio katastrofos likimo, paskelbti Lietuvą nebranduoline zona ir pareikalauti, kad Rytų ir Visoje Europoje nebūtų statomos atominės elektrinės.

5. Pasiūlyti ES, Lietuvos ir Rusijos Vyriausybėms išsaugotas lėšas, inžinerinį ir verslo potencialą nukreipti tik darnaus vystymosi keliu. Reali atsakomybė prieš dabarties ir ateities kartas - platesnis atsinaujinančių energijos išteklių (saulės,

vėjo, vandens ir kt.) panaudojimas. Deklaracija priimta Jungtinio demokratinio judėjimo Klaipėdos skyriaus surengtame mitinge.

Partokratija šėlsta

Tačiau partokratija girdi tik save ir savo oligarchus. Kęstučio Čilinsko žygdarbiu suskubo pasinaudoti Andriaus Kubiliaus partinė gauja. Siekdami garantuotai pasistatyti sau Visagino atominę elektrinę, jie sukūrė specialų įrankį – Energetikos ministeriją. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas nuo pat pirmų dienų ėmėsi auginti naują slibino galvą. Šaliai dūstant nuo krizės ir emigracijos, Vyriausybė, Seimas, ministerijos su virš 72 tūkstančiais klerkų jose kurpė planus, kaip sukurti fundamentą amžinai partinei gerovei.

Aišku, koją Andriui pakišo Fukušimos branduolinė katastrofa, po kurios reikėjo visiškai neturėti padorumo ir gėdos jausmo, kad kalbėti apie bet kokius branduolinių elektrinių planus. Bet partokratija neturi kito kelio kad išlikti. Prasidėjo išsisukinėjimai, rangymasis ir atviras melas apie neva labai reikalingą Lietuvai projektą. Juo labiau, buvo sukurpta „energetinės nepriklausomybės“ demagogija, pradėta gąsdinti rusais. Pasisakančius prieš atominę elektrinę jau ėmė vadinti tautos priešais. Mažai betrūko, kad būtų prasidėję trėmimai... Tik Lietuva neturi Sibiro, jos žmonės patys emigruoja arba skursta nuo partokratijos irštvos Vilniuje nutolusiuose beišmirštančiuose rajonuose.

Daug popierių prigamino ir dar daugiau ES ir mokesčių mokėtojų pinigų iššvaistė partokratai, kol buvo parengtas visiškai nevykęs Visagino atominės elektrinės projektas ir įvairios sutartys. Prispaustauodegiai japonų atomininkai iš mandagumo tyli, Latvijos, Estijos ir Lenkijos partokratai nedrįsta prasižioti.

Tada sukilo piliečiai. Gimė net trys referendumų dėl atominės energetikos iniciatyvos. Pirmosios dvi eilinį kartą leido įsitikinti parašų surinkimo referendumams negalimumu. VAE slibino galvą nukirto ir trečiuoju drakono nugalėtoju tapo Vidmantas Žiemelis, inicijavęs ir pasiekęs, kad šio projekto ateitį lemtų Lietuvos gyventojai referendumu. Kadangi visų šalių žmonės nori gyventi, dauguma jų balsuoja prieš atominę energetiką, todėl VAE projektą galime pamiršti.

Kas nukapos rusiškų ir kitų slibinų galvas?

Kol kas Lietuvos valdžios siekėjai dar nesugebėjo apibendrinti prastos partijų patirties statant „branduolines pilis“. Nors, neseniai vienoje televizijos laidoje valdančiuosius atstovaujantis Algis Čaplikas paatviravo socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui: „Kodėl Jūs stabdote Visagino AE projektą? Juk atėję į valdžią Jūs darysite tą patį, ką ir mes.“ Gyventojų apklausų rezultatų pamaloninta Vytenio Andriukaičio orda jau kurpia dar vienos atominės elektrinės planą. Viktoras Uspaskich ir Rolandas Paksas nenori prarasti piliečių balsų per Seimo rinkimus, todėl pasipasakos apie savo slibinus po rinkimų.

Nėra nė mažiausios abejonės, kad žmonių noras saugiai ir sveikai gyventi nuolat didės. Todėl anksčiau ar vėliau pavojingi Kaliningrado ir Astravos branduolinių elektrinių projektai bus sustabdyti. Tai padarys Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos gyventojai, kurie užaugins ir iškels savo didvyrius – drakono nugalėtojus. Kadangi problema peraugo valstybės sienas, reikia laukti tarptautinio lygio didvyrių, kurie pasitelktų į pagalbą Jungtinių Tautų ir JUNESKO, Europos Sąjungos institucijas, pažangių valstybių piliečius, darnaus vystymosi puoselėtojus. Tad Lietuvos karžygiai, būkite ramūs ir budrūs, Jums pakaks darbo kad kapoti vis naujas ir naujas partokratijos auginamas branduolinio drakono galvas.

Konstitucinės demokratijos atkūrimas

Kad užbaigti pabodusias neišvaizdžias branduolinio drakono skerdynes, reikia sugrąžinti Lietuvos valstybės savivaldą į Sąjūdžio laikų Konstitucinę demokratijos būklę. Partijos privalo būti sugrąžintos į jų paskirtį ir esmę atitinkančią vietą – „ant statinės“, kad kurtų šalies ateities vizijas, planus, kovotų su valdžios trūkumais ir negerovėmis, agituotų rinkėjus. Gerai įsitikinome, kad partijos nesugeba valdyti ir neturi to daryti. Partijos ir jų nariai neturi tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme ir savivaldoje, kur tiesiogiai demokratijos pagrindais turi veikti išrinkti tautos atstovai.

Pasenusi ekonomikos paradigma privalo būti pakeista Jungtinių tautų ir ES puoselėjama Darnaus vystymosi požiūrių sistema, atitinkamai pertvarkant valstybės savivaldą, švietimą, mokslą bei kitas gyvenimo sritis.

Lietuva privalo užbaigti SSRS valstybinio biurokratinio kapitalizmo išmontavimo darbą ir užbaigti rinkos santykių įgyvendinimą visose visuomenės veiklos srityse. Valstybinė institucijų forma turi likti vien siauroje valstybės administravimo funkcijų srityje. Vadovaujantis ES lygių galimybių principu, reikia pripažinti samdomo darbo neefektyvumą ir žeminantį poveikį asmenybei. Samdomas darbas privalo būti pervestas į lygiateisį verslo paslaugų sutarčių pagrindu statusą.

ES regionų plėtros principo pagrindu būtina sugrįžti prie Sąjūdžio suformuluotos savivaldos plėtros. Tam turi būti panaikintos šakinės ministerijos, jų funkcijas perduodant verslo subjektams, etninėms žemėms, savivaldybėms, seniūnijoms ir gyvenamųjų namų bei butų bendruomenėms. Savivaldą reikia formuoti iš apačios iki viršaus. Sovietinio centralizuoto valdymo pagrindu susitelkęs Vilniuje intelektinis potencialas privalo būti sugrąžintas į regionus, kad kurtų gerovę ne vien sostinėje, bet visoje šalies teritorijoje, kaip tai yra ES šalyse.

Siekiant sureguliuoti valstybės institucijų veiklą ir sąveiką, būtina įgyvendinti demokratinį valdžių atskyrimo principą. Mokslo ir gyventojų naujadaros iniciatyvų plačiam panaudojimui valstybės savivaldoje kiekviename lygmenyje ir organizacijoje įsteigti naujadaros tarnybas ir padalinius, kurių paskirtis – kurti ir siūlyti pažangias naujoves sprendimo organams. Sprendimų organų veiklą sukoncentruoti vien sprendimų priėmimo srityje. Sprendimų įgyvendinimo funkcijas sutelkti administracijoje. Užtikrinti valdžios institucijų darbo skaidrumą ir atskaitomybę.

Žiniasklaidos priemonės privalo sukurti viešą draugišką ir konstruktyvią atmosferą be draudžiamų temų, kad visa tauta galėtų išdiskutuoti esamą situaciją, įvardinti problemas, surasti jų sprendimo būdus bei juos įgyvendinti demokratiškai, Konstitucijos dvasia.