Ar briedžiams per krizę nebeauga ragai?

Akivaizdu, krizė įsibėgėja ir tampa ne tik ekonomikos, bet ir psichikos rūpesčiu. Net ir tai, kas tebėra nesunaikinta, iš inercijos, o gal ir piktavališkumo piešiama juodžiausiomis spalvomis. Tarsi tos tamsos mūsų gyvenime dar būtų nepakankamai...

Masinei psichozei bei valdininkų savivalei paprastai ilgiausiai nepasiduoda ne žmonių susikurti įstatymai, o gamtos dėsniai. Turime už ką padėkoti Kūrėjui. Nepriklausomai nuo biudžeto deficito ir valdančiosios partijos pavadinimo lizdus tebesuka paukščiai, pražysta gėlės ir sužaliuoja miškai. Apie jų tikrąją būklę ir mėginimus iškraipyti faktinius duomenis ir yra šis straipsnis.

Tapo įprasta tvirtinti, kad beatodairiškai iškertami miškai. Nesiremiant jokia faktine medžiaga teigiama, esą miškų aplink Klaipėdą vis mažėja, o jų būklė prastėja. Tačiau Kretingos miškų urėdijos, kuriai priklauso ir Klaipėdą juosiantys miškai, Vidinės miškotvarkos aiškinamajame rašte juodu ant balto rašoma, kad "Valstybinės reikšmės miškuose miško žemės plotas padidėjo 1761 ha (5,6 proc.) ne miško žemės sąskaita". Tai reiškia, kad miško plotai padidėjo dėl to, kad mišku užsodinti nemaži plotai kitos žemės, pvz. žemės ūkio paskirties, arba atkovota iš pelkynų.

Žinoma, be kiekybinių rodiklių esama ir kokybinių - o gal tie išsiplėtę miškai beverčiai? Tame pačiame dokumente, išvadose apie ūkinę veiklą, skaitome: "(...) žymiai pagerėjo rūšinė struktūra. Spygliuočių medynų (vertingiausia rūšis. - Aut. past.) plotas padidėjo 535 ha, baltalksnynų sumažėjo 21 ha."

Pelkynams būdingų lapuočių medžių rūšių, paprastai laikomų menkavertėmis, sąskaita padidėjo vertingesnių medynų plotai. Taigi tiek kiekybine, tiek ir kokybine prasme Kretingos miškų urėdijos valdose miškų būklė gerėja.

Lietuvos miškai skirstomi į keturias grupes pagal ūkininkavimo ir pagrindinę funkcinę paskirtį. I grupei priklauso rezervaciniai miškai, II grupei - ekologinių sistemų apsaugos ir rekreaciniai, III grupei - apsauginiai, IV grupei - ūkiniai miškai. Pastaroji grupė sudaro didžiausią ir ekonominiu požiūriu svarbiausią miškų dalį. Miškų grupes, remiantis Vyriausybės patvirtintais rodikliais, nustato Valstybinis miškotvarkos institutas, o tvirtina - šalies Vyriausybė. Čia tiesiog būtina pažymėti, kad gero ūkininkavimo požymis yra gebėjimas rasti pusiausvyrą tarp protingo vartojimo ir nuolatinio atsinaujinimo bei išsaugojimo. Nėra išmintinga nei beatodairiškai iškirsti visus miškus, nei, dangstantis rekreacija ir šūkiu "gamta - visų namai", grąžinti šalį į balanos gadynę, kai miestų buvo nedaug ir tie patys maži, o keliai siauri arba jų ir visai nebuvo, užtat visą Lietuvos teritoriją dengė neįžengiamos girios.

Kretingos urėdijoje II grupės miškai sudaro 26 proc. visų miškų, tuo metu Lietuvos šių miškų vidurkis yra 12,2 proc., o Vakarų Europos valstybėse - vos apie 3 proc. Taigi Klaipėdoje bei aplink ją gyvenantys žmonės yra bemaž natūralios gamtos vaikai...

Visiškai kitoks vaizdas atsiveria pažvelgus į socialinių poreikių tenkinimą ir biudžeto vargus. Čia tiek miesto, tiek rajono gyventojų būklė išties reikalauja bent jau ne mažesnio dėmesio nei likusioje šalies dalyje. Ir jau visai negerai būtų dešimčių tūkstančių žmonių elementarių socialinių reikmių tenkinimą aukoti dėl kelių ar keliolikos pamiškėse sodybas turinčių ir poilsį gamtoje pabrėžtinai branginančių namų savininkų norų.

Dauguma socialinių reikmių, tokių, kaip mokymas, gydymas, pensijos, pašalpos bei kitos socialinės išmokos mokamos iš biudžeto. Šis savo ruožtu surenkamas iš mokesčių. Daug nevingiuodamas pasakysiu, kad didžiausia mokesčių mokėtoja, rajone pagal sumokėtus mokesčius pralenkusi net vietos naftininkus, yra Kretingos miškų urėdija. Taip, tai pinigai, gauti už parduotą medieną, tačiau nereikia pamiršti, kad urėdija ne tik kerta, bet ir prižiūri bei atsodina miškus, o jos darbo rezultatai ir kokybė, toliaregiškumas ir gebėjimas tvarkytis patikėtame ūkyje akivaizdžiai matomi iš dokumentais pagrįstų skaičių.

Pagaliau, jei turėtume rinktis - pamaitinti vaiką ar išsaugoti medį, - ką rinktumėmės? Laimei, tvarkingai ūkininkaujant tokio pasirinkimo daryti bent kol kas nereiks, tik netrukdykime profesionaliems miškininkams ir toliau rūpintis mišku, juo labiau kad jie darbu įrodo sugebantys tai daryti visų mūsų labui. Ir nepamirškime, kad briedžio ragai auga ir be mūsų įsikišimo.

Šarūnas NAVICKIS