Apie Vakarų kultūrą, džinsus ir "Marlboro" pakelį

Vartydamas senų laikraščių rinkinį aptikau dvejų metų senumo straipsnį, kuris mane labai neigiamai paveikė. Atidžiai perskaitęs net kelis kartus, sužinojau (pagal straipsnio autoriaus sprendimą), kad esu labai nekultūringas ir net nusmurgęs buvusios valstybės pilietis.

Tai autorius primygtinai įrodinėjo beveik kiekviena eilute. Jis teigė, kad tie, kurie nematė, kaip atrodo cigarečių "Marlboro" pakelis ir kramtomoji guma, tai jau tikri nusmurgėliai.

Tai tinka ir man, nes niekada gyvenime nerūkiau ir tikrai neskiriu rūkalų rūšių. Visą gyvenimą buvau susijęs su laivynu ir turėjau galimybę nusipirkti ir džinsus, ir visokiausios muzikos įrašų. Bet nepirkau, nes džinsus laikiau darbiniais drabužiais, kuriuos pradėjo dėvėti Amerikos prerijų piemenys, t. y. kaubojai, o vėliau - ir garlaivių kūrikai. O kas dėl muzikos, tai jau nesiginčiju, nes, kaip yra sakoma, - dėl skonio juk ir nesiginčijama.

Tame minėtame straipsnyje pateikta kopija partinio cirkuliaro, kuriame surašytos 38 muzikinės plokštelės, komunistinių ideologų draustos įvežti į Tarybų sąjungą. Aš - vėlgi - kaip nekultūringas asmuo, prisipažįstu, kad tame sąraše išvardinti kūriniai ir grupės man visiškai nepažįstami, nes tokie pavadinimai, kaip "Led Zeppelin" ar "Pink Floid" man tikrai nieko nesako, nors muzikai nebuvau visiškai kurčias.

Iš tiesų pirkdavau ir atsiveždavau plokštelių su kitokia muzika - man patinka jūrinės dainos. Ano straipsnio autorius nelabai kaip atsiliepė ir apie Ivanausko bei Paltinienės, kaip jis rašo, "muzikavimą". Tai čia vėl - dėl skonio nesiginčijama, nes atplaukus į Švediją, du jauni švedų valdininkai mano kajutėje prie kuklių vaišių išklausė Nelės Paltinienės įdainuotą plokštelę, prašė paskolinti vienai dienai, kad galėtų persirašyti į magnetofono juostelę ir dar prašė duoti nors ir bendrą teksto vertimą.

Toliau tame straipsnyje giriami tie jūreiviai, kurie slapta įveždavo kontrabandines prekes - atseit tuo priartindavo mus, "nusmurgėlius", prie Vakarų kultūros. Tuos kontrabandininkus jis vadina tikrais patriotais.

Toliau straipsnyje minimas bandymas užgrobti keleivinį lėktuvą 1973 metais ir aiškinama, kad grupė muzikantų, grasindama ginklais, pakeisti lėktuvo kursą norėjo tik iš meilės taip pamėgtai grupei "Led Zeppelin"... Ginklai buvo paslėpti muzikos instrumentų futliaruose.

Tokie "muzikos mylėtojai" dabar visame pasaulyje yra vadinami teroristais ir tikrai neaišku, kodėl autorius juos giria - matyt, tai pirmas atvejis, kai teroristinis aktas buvo vykdomas iš meilės muzikai.

Grįžtant prie šių dienų, tai ir dabar kartkartėmis pasigirsta balsų, jog mes dar vis atsiliekame nuo Europos kultūros. Man tai truputį mįslė, nes nelabai suprantu, kas tai yra Europos kultūra. Pasak ano straipsnio autoriaus, kultūra tikriausiai yra paslėpta džinsuose ir ją, t. y. kultūrą, ypač jauti rūkydamas "Marlboro" cigaretę.

Jeigu rimčiau, tai drįsiu pacituoti Nobelio premijos laureatą Albertą Švecerį: "Kas tai yra kultūra? Kad ir kaip būtų keista, pasaulinėje literatūroje šio klausimo niekas iki šiol, tiesą sakant, nekėlė ir juo labiau nemėgino į jį atsakyti!"

Aišku, ją, kultūrą, nulemia ir architektūra, mokslas, ir menas, ir materialiniai pasiekimai. Betgi svarbiausia - toje šalyje gyvenančių žmonių pasaulėžiūra. O kas yra europinė kultūra? Juk Europoje dabar yra apie 40 valstybių. Aišku, kad norvegų kultūra skiriasi nuo graikų, o italų - nuo islandų. Taip pat ir vienos tautos žmonės skiriasi vienas nuo kito.

Tai nuo ko gi mes atsiliekame? Aš nenoriu, kad per studentų riaušes būtų sudegintas mano automobilis, kaip kultūringi studentai degino kultūringos valstybės sostinėje Paryžiuje. Taip pat mes atsiliekame ir nuo Olandijos, kur gėjai kuria šeimas ir jau kuriama pedofilų partija, bet aš, kaip atsiliekantis, nenorėčiau būti jos narys.

Pas mus mokiniai dar nešaudo mokytojų ar mokyklos direktorių, ir aš nenorėčiau, kad mes tai pasiektume, bent kol mano anūkai nebaigs mokslų.

Dirbdamas laivyne, aplankiau daugelį šalių, jose sutikdavau daug žmonių. Daugiausia tai buvo kultūringi, padorūs žmonės. Tačiau pasitaikydavo ir tokių, kurie mėgindavo tiesiog apgauti, dažniausiai - neteisingai sudarydami sąskaitas už atliktus, o kartais ir neatliktus darbus. Neskaitant Afrikos ar Azijos uostų, kartais tai atsitikdavo ir kultūringose Europos valstybėse: taip buvo ir Prancūzijoje, ir Anglijoje, ir Danijoje. Ta tema esu rašęs anksčiau, todėl nesikartosiu. Šį kartą rašau ne apie kitų kraštų žmones, bet apie saviškius, tokius, kurie stengiasi svetimus girti ir aukštinti, o savus žeminti.

Tokiems turėtų būti gėda.

Kas yra europinė kultūra? Juk Europoje dabar yra apie 40 valstybių. Aišku, kad norvegų kultūra skiriasi nuo graikų, o italų - nuo islandų. Tai nuo ko gi mes atsiliekame? Nuo Olandijos, kur gėjai kuria šeimas ir jau kuriama pedofilų partija? Aš, kaip atsiliekantis, jos narys būti nenorėčiau

Eimutis ASTIKAS