Apie lietuvišką įžūlumą

Įžūlumas, storžieviškumas, nesugebėjimas pamatyti gretimai esančio asmeniškai mane liūdina dar labiau, negu materialiniai nepritekliai. Minimalią algą galima ir pakelti, o kas pakeis "chamo" charakterį? Girdėjau taip kalbant apie lietuvius emigrantus: išvažiuoja dėl pinigų, o negrįžta dėl kultūros. Be abejo, dėl bendros ir bendravimo kultūros.

Nežinau, kas yra nutikę mūsų šeimose, kad dauguma vaikų jau nebemoka atsiprašyti, mandagiai ir tinkamai į ką nors kreiptis, pagaliau nesugeba net viešose vietose sakinio suregzti be kelių rusiškų keiksmažodžių. Bet juk vaikai - tai tėvelių veidrodis, kartoja jų elgseną.

Apie sunkiai suvokiamą egoizmą byloja ir pridėta nuotrauka. Joje matome ekskavatorių, kurį kaimynystėje dirbantys statybininkai "pasiparkavo" tiesiai prieš mūsų vartus. Nors šiuo įvažiavimu naudojamės nedažnai, bet vis dėlto jis oficialiai yra ir kartais mums prisieina išvažiuoti iš nuosavo kiemo. Bet ekskavatoriaus šeimininkui į tai nusispjaut. Nei mūsų klausė, nei atsiprašė. Užstatė keletui mėnesių mūsų vartus ir ...dingo. Reikės išvažiuoti, tada pats kur nori ieškok ponulio statybininko, maldauk, kad patrauktų savo statybinę techniką nuo vartų. Arba kviesk kažkokias tarnybas, kad "įkalbėtų" šį nesusipratėlį nachalą. Bet tada jau skandalas, nervų gadinimas.

Kartais galvoju: iš kur visa tai? Kas kaltas? Gal sociologai būtų pajėgūs atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvoje žmonės taip dažnai vienas kito negerbia?