Algirdo Brazausko anūko Dominyko Mertino laiškas

(Iš rengiamos prisiminimų apie prezidentą knygos)

Labas, Dieduk,

Pasiilgau tavęs, seniai besimatėm, seniai nekalbėjom.

Pamenu, vaikystėje (kūdikystės nepamenu) gerai leidom laiką. Ar daug to laiko kartu praleidom, nežinau, bet tikrai jį atsimenu. Ypač vasaras. Triračiai, vėliau dviračiai, paskui vienara... pastarųjų nebuvo? Visada buvai racionalus, santūrus, saugantis mus visus, „Brazausko anūkus“, bet kartu ir be galo šiltas, atlaidus. Žinau, kad tuo metu, kaip ir visada, daug dirbai - nuolatinės komandiruotės, posėdžiai, suvažiavimai, - bet kas man, vaikui, rūpi? Kur kas svarbiau tuomet buvo talka darže - ridikėlių, morkų rovimas, žirnių skynimas - nuolatinė derliaus šventė, per kurią daugiau suvalgydavom, nei surinkdavom, bet svarbiausia, matyt, buvo procesas - buvimas kartu, bendravimas, išmintingos pamokos.

Kaip įdomu buvo, kai savo namo rūsyje man, pypliui, kaip tikram Vyrui leisdavai dalyvauti darant nuotraukas, jų albumus ir netgi medžioklinius šovinius. Kieme ar mokykloje niekas negalėjo tuo pasigirti.

Savaitė ar dvi Nidoje kartu su visa šeimyna - lyg vasaros stovykla, kur griežta dienotvarkė. 8.30 - pusryčiai, 10.00 - žygiuojam prie jūros, 13.00 - pietūs, 14.00 - pietų miegas ir t.t. - surikiuota viskas iki smulkmenų. Tačiau apibūdinti tam saugumo ir laimės jausmui, kai už Dieduko lyg už kalno, ir dabar nerandu žodžių.

Paauglystė sutapo tiek su svarbiausiais Lietuvai įvykiais, tiek su tavo prezidentavimu. Visko buvo - ir patyčių, ir dvejetų iš istorijos, ir papeikimų mokykloje - vis pagal politinę liniją. Žinojau tik viena, Dieduk: tu geras, sąžiningas ir garbingas - taigi ir man nėra ko gėdytis ar varžytis. Priešingai - reikia elgtis taip, kad nebūtų gėda nei Tau, nei Tėvams, nei sau. Svarbiausia - padorus žmogus - sakydavai, toks gyvenime ir stengiuos būti.

Vėliau, prasidėjus studijavimui, nuolat jaučiau nuoširdų dėmesį, domėjimąsi, kaip man sekasi, kuo gyvenu. Turbūt iš šalies atrodo: Brazauskas - jam tokia gyvenimo proza nerūpi, tačiau aš prisimenu tuos pokalbius - subtilius, nelendant į detales ar asmeniškumus, bet labai padrąsinančius, sustyguojančius, nuraminančius. Vyrai tarpusavyje taip nepasikalba? Anaiptol, su savo Dieduku tikrai galiu.

Džiaugiuosi, kad spėjai pamatyti mano dukras - savo proanūkes, gaila, kad taip trumpai. Labai tavęs pasiilgstu, gerai, kad nors sapnuose dažnai susitinkam - Nidos paplūdimy, žvejojant Kuršmarėse ar kasant bulves darže.

Tavo Domka, kaip sakydavai