Švedų tradicijos

„Tai ką mes darome dabar, – 1937 metais rašė iš Švedijos lietuvių žurnalistas ir buriuotojas Pulgis Andriušis, – švedai jau padarė prieš keliasdešimt metų. Visus kelius išlaistė asfaltu, ant pirkių užklojo čerpinius stogus, sienas apkalė lentomis ir jas raudonai aptapė“. Bet čia pat pridūrė – „bet mes su dideliu smalsumu pasižiūrėtumėme <...> kaip dabar atrodytų švedas, jeigu rusas būtų keletą šimtų metų pavaikęs su botagu per pūdymus, po balas baudžiavos laikais?“. Praėjo daug laiko, Lietuvoje buvo sovietmetis, o Švedija galutinai ekonomiškai nutolo.

Švedijoje nesutiksi tokių gamtos grožybių – kalnų, krioklių ir fiordų kaip kaimyninėje Norvegijoje. Protestantiškoji kultūra čia nepaliko architektūrinių paminklų įvairovės kaip Vokietijos ar Lenkijos miestuose. Žinoma, akmeninis Stokholmas su savo galerijomis ir pilimis yra patrauklus miestas, Šiaurės Venecija, konkuruojanti su Sankt Peterburgu, tačiau šaltas klimatas ir atšiaurūs vėjai daro savo. Ne veltui Napoleono generolas Jeanas Baptiste`as Bernadotas, 1818 metais tapęs Švedijos karaliumi Karoliu XIV, niekaip negalėjo priprasti prie ilgų ir niūrių šios šalies vakarų ir paprasto kaimietiško maisto (bulvės su kiauliena), kuriuo maitindavosi ir karališkame dvare.

Švedija kartu su Danija buvo pačios draugiškiausios šalys Lietuvai po nepriklausomybės atkūrimo. Švedai pirmieji atidarė diplomatinę atstovybę Vilniuje, o gausybė įvairiausių fondų atstovų pradėjo mokyti lietuvius demokratinės politikos pagrindų. Švedija galėjo būti pavyzdžiu socialinės ramybės, lygybės ir gerovės srityse. Panašiu keliu galėjo pasukti ir Lietuva, bet kas beprisimena signataro, profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus idėjas apie skandinavišką socialinės gerovės valstybės modelį? Prezidentė Grybauskaitė kažką minėjo apie orientaciją į skandinavišką modelį pirmosios kadencijos pradžioje, bet visos tos idėjos jau praeityje...

Liūdna, bet Lietuvoje šiandien tebekuriamas kažkoks išsigimęs pseudoliberalus Rytų modelis – saujelė turtingųjų, gyvenančių uždaruose rajonuose, ir nemažai sunkiai suduriančių galą su galu žmonių, pasiruošusių bėgti iš savo šalies ieškoti laimės kitur. Į tą pačią Švediją taip pat.

Socializmo, arba vadinamosios savireguliacijos, Švedijoje netrūksta, tačiau vargu ar kur kitur Europoje galima surasti saugesnę ir draugiškesnę žmogui visuomenę. Sutikčiau išmainyti mūsų sistemą į švedišką „socializmą“.

Atšiaurus klimatas ir Arkties artumas, jūriniai vėjai, akmenuotos ir nederlingos pietų Švedijos žemės, sunkios sąlygos žemdirbystei suformavo švedų charakterio bruožus. Žmonės turi padėti vieni kitiems. Nors gatvės mažesniuose miestuose ištuštėja tuoj po darbo dienos pabaigos, tarpusavio santykių nuoširdumas nėra vien paprasta kaukė. Mandagumas ir paslaugumas, agresyvumo nebuvimas apibūdina kasdieninį švedų elgesį. Valdžia yra egalitarinė, o politikai su žmonėmis bendrauja nuoširdžiai. Šalis saugi ir draugiška.

Pamenu, kaip prieš kelis metus dvyliktą valandą atvykau į universitetinį Umea miestą. Buvo dar šviesu – baltosios naktys gerai pažįstamos šiauriečiams. Prie oro uosto išsirikiavusi laukė taksi automobilių eilė. Tik skirtingai nuo taksistų Lietuvoje vietiniai nestvarstė keleivių už rankovių ir mintyse neskaičiavo, kiek bus galima nulupti už kelių kilometrų atstumą. Įsėdus į automobilį, jaunas šviesiaplaukis taksistas paklausė – „ar norite jog paimčiau fiksuotą sumą iki viešbučio ar pageidaujate mokėti pagal skaitliuko parodymus?“ Po to melancholiškai nutęsdamas pridūrė: „bet pagal skaitliuko parodymus reikės mokėti brangiau... gerokai brangiau...“

Nors Švedijoje tenka lankytis pakankamai dažnai, ši šalis vis sugeba nustebinti iš naujo. Prieš porą savaičių nuvykus į sterilią Karskroną vėl teko įsitikinti švedų vairavimo ir Švedijos taksistų kultūra – automobiliai švarūs, vairuotojo duomenys su nuotrauka kabo prieš akis, galima apmokėti kortele ir, žinoma, išduodami kelionę įrodantys čekiai (kaip, beje, ir kaimyninėje Latvijoje). Norint tapti taksi vairuotoju ten reikia išlaikyti labai sunkius egzaminus. Lietuvos didmiesčiuose gi taksi vairuotojų kultūra yra tokia, lyg nebūtų buvę dvidešimties nepriklausomybės metų. Dauguma mašinų – senos, netvarkingos, dažnai skamba „Ruskoje radio“, retkarčiais ir rusiški keiksmažodžiai, čekiai duodami tik paprašius. Ir tai ne visada.

Mėsos prekiautojai Lietuvos turguose turi kasos aparatus ir privalo išduoti čekius (prisimenate kokios aistros dėl to virė Seime prieš porą metų?), o verslo subjektai – taksi firmų vairuotojai Lietuvoje – ne. Žinoma, čia ne Švedija, bet šito lietuviško fenomeno vis vien niekaip nesuprantu.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.