Nesu iš tų "cekavų ciocių", kurioms rūpi svetimi pokalbiai. Bet jie kalbėjo taip garsiai, kad nori nenori girdėjau. Pirmiausiai buvo "paskalbtos" mirusiųjų nuodėmės, paskui pradėjo suvedinėti kažkokias tarpusavio sąskaitas. Galiausiai susipyko, bet kapų tvarkymo darbus tęsė. Tylomis. Kai taip pat tylomis iš kapų išsiskirstė, apžvelgiau, kaip trivietį kapą papuošė.
Vaškinės nežemiškų spalvų gėlės ir gal pusšimtis indelių su žvakėmis, išdėliotų širdute. Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Na, jiems tokia kapų "estetika" prie širdies. Tegul.
Trijų palaidotų mirusiųjų palaikus slėgė, na, po kokį pustonį sveriantys paminklai. Pagalvojau sau - sprendžiant pagal nugirstus pokalbius, paminklai buvo statomi visai ne jiems. Savo sąžinei nuraminti. Mano vyras dažnai kartoja, kad mūsų tauta yra nekrofilai - myli ne gyvus, o mirusius.
Nors pykstu ant sutuoktinio už tokią etiketę, bet gal joje tikrai yra šiek tiek tiesos? Juk gyvenimo pavyzdžiai rodo - gyveno sau žmogus, niekieno nelankomas, jo net niekas nepasigesdavo. O štai, kai iškeliauja Anapilin, prasideda rankų grąžymas ir rypavimas. Socialiniuose tinkluose... Gal irgi sąžinei nuraminti? Kaip ir tas paminklų, didesnių už patį žmogų, statymas", - su apmaudu kalbėjo p. Julija.
Po šio pokalbio nusprendžiau apklausti, kas Visų šventųjų ir Vėlinių dienos yra mūsų žmonėms. Atsakymai buvo, kaip dabar madinga sakyti, adekvatūs.
Aurelija. Tikrai ne helovinas.... Vis dar ilgiuosi ir prisimenu, dažniau nei kada nors. Tokiais momentais patikrinu prisiminimus, - ar viską dar pamenu, uždegu žvakutę, pabūnu ramybėje.
Audra. Tai dienos, kai susirenka visi man artimi žmonės, su kuriais galiu ne tik apie mirusiuosius, bet ir gyvuosius pakalbėti. Kada per TV transliuoja mišias iš Antakalnio kapinių, noriu pabūti viena su jau išėjusiais man labai artimais žmonėmis.
Virginija. Helovinas spalio pabaigoje, - tegul linksminasi, kas nori, aš jo nesureikšminu. Man visai netrukdo nei moliūgai, nei baisios kaukės. Bet man artimiau rami malda bažnyčioje už dar esančius čia, su mumis, ir už jau iškeliavusius.
Dalia. Žvarbus oras, norisi žvakių šilumos. Ir bendravimo - ramaus su išėjusiais ir esamais.
Ilma. Ramybė ir susikaupimas, sielos apvalymas, žvakės. Moliūgai netrukdo.
Jolita. Meksikoje Mirusiųjų diena - tai gyvenimo šventė, kai vėlės sugrįžta aplankyti artimųjų, todėl namuose joms pastatomas spalvingas altorėlis. Ant jo vanduo, vaisiai ir duonelė vėlėms pasisotinti bei gyvenime jų mėgti daiktai: kam tekilos butelaitis, kam gitara. Tą dieną gaminami iškeliavusiųjų mėgstamiausi patiekalai, juokaujama ir linksminamasi. Man tokie papročiai labiau priimtini nei niūrios lietuviškos Vėlinės...
Klaidas. Helovinas turbūt mūsų dalies visuomenės kultūrinis atspindys (be praeities, be šaknų), kažkada vieniems buvo spalio ir gegužės didelės šventės, dabar didelės šventės Helovinas, Valentino diena. O mūsų tautos tradicijos gražios ir prasmingos. Puoselėkime jas.
Deivydas. Ačiūdie, kad lietuvių jaunimui prilipo Helovinas. Mūsų susiraukusiai nacijai reikia kuo daugiau nerimtų švenčių.
Štai ką paporino apklaustieji. Kaip gerai, kad galime rinktis, kas arčiau mūsų prigimčiai ir supratimui.
Na, o dėl pustonį sveriančių paminklų, dirbtinių nežemiškų spalvų gėlių darželių, šimtų žvakių su indeliais gal irgi reikėtų susimąstyti. Ar iš tiesų tomis tonomis išreiškiama meilė iškeliavusiems artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms?
Rašyti komentarą