Žvejus nuo ledo išvaikys tik mirtis

Balsai tyruose

Jau beveik pusantro mėnesio pareigūnai, gelbėtojai ir Karinių jūrų pajėgų (KJP) Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras visais įmanomais būdais bando perspėti poledinės žūklės mėgėjus nelipti ant Kuršių marių ledo ir nerizikuoti savo bei kitų gyvybėmis.

Šių pastangų rezultatas - nulinis. Užpraėjusią savaitę mariose pasirodžius ilgai lauktai stintai, jas kaustantį ledą nusėdo tūkstančiai poledinės žūklės mėgėjų, užmiršusių bet kokį atsargumą ir negalvojančių apie tykančius pavojus.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Vienas žvejas nuskendo, kitas iki šiol negrįžo į namus, dar kelis teko gelbėti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės katerių ant oro pagalvės “Viesulas” ir “Christina” bei Nemirsetoje budinčio Karinių oro pajėgų sraigtasparnio Mi-8T įguloms.

Tačiau net ir šios nelaimės neatšaldė žvejų noro įmerkti meškeres į netvirtame marių lede išgręžtas eketes.

Penktadienį prie Kairių kaimo (šalia Klaipėdos) atvykę “Respublikos” žurnalistai išvydo ne vieną žvejo čia paliktą automobilį ir tolumoje ant Kuršių marių ledo juoduojančias jų figūrėles.

Termometro stulpelis tuo metu lauke rodė beveik keturis laipsnius šilumos, švietė šilta pavasario saulutė.

Ledas jau linguoja

“Viskas, šiandien paskutinis kartas. Ne tik daug properšų, bet jau ir ledas linguoja. Todėl net nelindau, labai jau rizikinga. Ilgai laukti nebereikės norint išsimaudyti”, - pasiekęs krantą ir išpūtęs cigaretės dūmą šypsojosi 53 metų kretingiškis Antanas Grišmanauskas.

Buvęs klaipėdietis žvejoja jau daugiau nei 30 metų, tačiau vakarykščiu laimikiu jis pasigirti negalėjo.

“Kiek pagavau? Nuo 7 val. ryto iki pietų - vieną stintą. Tikrai ne taip kaip anksčiau. Šį sezoną ant ledo buvau gal kokius dvidešimt kartų. Sekėsi normaliai, nors ir ne kiekvieną dieną. Štai praėjusį sekmadienį pagavau apie 300 stintų”, - tvirtino kretingiškis.

Neatsargumas ir alkoholis

Paklausti apie tykančius pavojus, patys žvejai neslepia, kad beveik visos nelaimės įvyksta tik dėl dviejų priežasčių - alkoholio vartojimo ir paprasčiausio neatsargumo.

“Alkoholis žveją veikia lygiai taip pat, kaip ir vairuotoją. Jis tampa neatsargus. Geriau ant ledo visai jo nevartoti. Tuo labiau kad būnant neblaiviam - nei žvejyba, nei poilsis. O jei protingai elgsiesi, viskas bus gerai”, - sakė 50-metis uostamiesčio gyventojas Vladas Kuliešius, užvakar per beveik penkias valandas pagavęs 60 stintų.

Klaipėdiečio teigimu, dėl neatsargumo dažniausiai įlūžta nevietiniai, kurie nemoka ledo “skaityti” ir todėl eina ten, kur vietinis niekada nepasuks.

“Žvejok ten, kur matai ir esi tvirtai įsitikinęs, kad neįlūši. O jei kyla bent menkiausiais įtarimas, nelįsk. Atvykėliai galėtų pasikliauti vietiniais, kurie žino, kur galima eiti ir kaip reikia elgtis. Tačiau bet kokiu atveju ant ledo reikia būti labai atsargiam. O ne taip, kad vienas koks žioplys praėjo ir visi traukia iš paskos. O jei dar toje vietoje kimba, tai net po kojomis nežiūri, tik apie žuvies uodegą galvoja, viską užmiršę”, - dalijosi patirtimi 57 metų klaipėdietis Liudvikas Vyšniauskis, per pusantros valandos ištraukęs aštuonias stintas.

Patyrė savo kailiu

Beveik visi penktadienį “Respublikos” kalbinti vyrai prisipažino, kad per savo ilgametę poledinės žūklės žvejo karjerą yra bent kartą įlūžę ar įsmukę į kokią properšą.

	JAUDINASI. Prieš kiekvieną žvejybą Liudvikui Vyšniauskiui tenka gerokai paplušėti, kad įtikintų žmoną, jog ant ledo bus labai atsargus.

“Kartą žvejojau uoste prie vienos laivų remonto gamyklos. Pro šalį praplaukė laivas, laužantis ledus, ir aš prasmegau į vandenį. Laimė, pavyko išsigelbėti. Tad dabar ir saugausi”, - prisiminė L.Vyšniauskis.

V.Kuliešius žiemą mariose, ties Ventės ragu, išsimaudė prieš septynerius metus.

“Kaip neprisiminsi - įlūžau iki pusės, bet šiaip ne taip iššliaužiau ant tvirtesnio ledo. Tik grąžtas nuskendo. O dabar reikia būti labai atsargiam, nes visur daug properšų. Ledas yra ir staiga dingsta. Nors ir stengiausi apeiti pavojingas vietas, vis tiek vieną koją į vandenį įkišau. Čia žvejojau jau paskutinį kartą. Saulė šildo iš viršaus, iš apačios plauna srovės, ir ledas plonėja. Nebent dar reikės pabandyti Ventės rage, nes ten ledas storesnis”, - sakė V.Kuliešius.

Žmonų košmaras

Žvejų teigimu, labiausiai dėl jų pomėgio jaudinasi artimieji. Konkrečiai - žmonos.

“Oi, žmona tai nuolat skambina ir klausia, ar dar gyvas. Štai ir dabar ką tik baigiau kalbėti. Nuraminau, kad viskas gerai, jau esu krante”, - juokėsi A.Grišmanauskas.

Jo kolega L.Vyšniauskis neslėpė, kad jo žmona ne tik skambina, bet ir bando imtis prevencinių priemonių.

“Dar būnant namuose bando atkalbėti nuo žvejybos, tačiau aš jai visada pažadu, kad būsiu atsargus ir pasisaugosiu, be reikalo nerizikuosiu”, - sakė klaipėdietis.

Anot žvejų, visi artimųjų įkalbinėjimai paprastai baigiasi, kai vyrai į namus grįžta su laimikiu ir juose pakvimpa kepama šviežia stinta.

Antanas Brencius, KJP štabo viršininko pavaduotojas civilių ir karių bendradarbiavimui:

Sunku apskaičiuoti, kiek iš tikro kainuoja viena gelbėjimo operacija, nes viskas priklauso ne tik nuo sunaudotų degalų kainos, bet ir atstumo, laiko, reikalingų darbuotojų, eksploatacijos išlaidų. Tačiau tai tikrai nėra pigu. Viena sraigtasparnio skrydžio valanda kainuoja apie 2 tūkstančius litų. Nekalbu apie nenumatytus atvejus, kai iš laivų reikia gelbėti ligonius ar panašiai. Tada pinigų net neverta skaičiuoti. Bet kai žvejai patys lengvabūdiškai lipa ant ledo manydami, kad jiems nieko neatsitiks, jau kitas klausimas. Ir reikia jį kaip nors spręsti. Apmokestinimas lyg ir paskatintų žvejus būti atsargesnius, taip pat sutaupytų valstybinių lėšų, bet tokiu atveju gali nutikti taip, jog į nelaimę patekę asmenys baiminsis kviestis pagalbos, bandys išsigelbėti savo jėgomis ar kviesis aplinkinius, taip pavojų sukeldami ir jiems. Be to, kas garantuos, kad tas lėšas pavyks iš prasikaltusiųjų išsireikalauti, o ir policijos pareigūnams kiltų didesnis pavojus, juk jie neturi įrangos, leidžiančios saugiai ant ledo gaudyti pažeidėjus. Tad reikėtų gerai pagalvoti.