Vis tebekuria savąjį plieno žirgą

Modelį aptiko žurnale

Į akis pirmiausiai krinta ant triračio motociklo sumontuotos automobilio padangos, – jos reikalingos tam, kad keliautojai galėtų įveikti dykumą, vandenį, purvą. „Taip važiuoti yra stabiliau – padidėja sukibimo plotas, ne kaip judant įprastomis padangomis, – savojo motociklo pranašumus vardino jo šeimininkas. – Šitas motociklas turi tokius pačius mechanizmus, kaip ir keturratis, – vadinamąja gerve jį galima pakelti arba nuleisti po 10 cm“.

Nuo vaikystės su senu tėvo „ižu“ važinėjęs, vėliau du „čioperius“ nudrožęs, P. Varkojis neslėpė, jog jam svarbiausia ir buvo įsigyti tokį motociklą, kuris atlaikytų keliones per sunkiai įveikiamas vietoves, tarkim, Gruzijos kalnus, o svajonėse – Grenlandiją, kur net nėra kelių. Šis motociklas, prisipažino, į jo gyvenimą atkeliavęs netikėtai: sykį Vokietijoje pirktame žurnale pamatęs savo svajonių žirgą, internete susiradęs jo autoriaus kontaktus ir susisiekęs. „Pasisekė, kad to motociklo konstruktorius Jorgenas kalbėjo angliškai, – pasakiau, ko norėčiau, ir jis sutiko surinkti man „mocą“. Jorgeno draugas dirba „Mercedes“ gamykloje, tad pravertė šio žinios, kuriant mechanizmą – pagal kompiuterines programas pritaikant technines galimybes. O aš pats žinojau, kokio noriu dizaino“, – pasakojo P. Varkojis.

Pasaulyje – tik keturi

Kretingiškis tvirtino, jog ligi šiol tebekuriąs savąjį plieno žirgą. „Klijuoju, lipdau, tobulinu, nes universalaus motociklo – tokio, kuris tiktų visiems, nėra. Motociklas kaip muzikos instrumentas – vienam tinka vienoks, kitam – kitoks, nes ir muzika nėra vienoda“, – samprotavo pašnekovas. Jo žodžiais, pasaulyje tėra tik 4 tokio modelio, tačiau skirtingo dizaino, motociklai. Mat, daugiau jo bičiulis Jorgenas jų sukurti nebespėjęs – prieš 5 metus žuvo, bandydamas vieną iš savo modelių.

Kaskart prieš trasą P. Varkojis įsitikina, kad jo motociklas – tvarkingas.

Paklaustas, su kokiu kiekiu benzino nuskrieja 100 km, P. Varkojis atsakė: „Žirgas pasiima tiek, kiek jam reikia – gali būti nuo kelių iki 10 l, priklausomai nuo to, kaip pajudėjo, ir kokiu keliu važiuoja“.

Tačiau benzino bako talpa – 56 l – nustebina ne vieną motociklų mėgėją. „Sykį degalinėj pilu kurą, rodyklė perlipo 40 l ribą, išbėgo darbuotojas ir šaukia – jums benzinas liejasi per kraštus, nes įprastas bakas tiek tetalpina“, – juokavo pašnekovas.

Motociklas teikia laisvės pojūtį

Su žmona Jūrate, kuri taip pat yra aistringa motociklininkė, būtent šiuo motociklu, tvirtino Pranas, jiedu nėra labai daug apkeliavę: įveikė Baltijos šalis, Islandiją, Turkiją, Graikiją, šiemet – Slovakiją. Su ankstesniu aplėkė Europą, jis buvo nukakęs net ir į Sibirą – apvažiavo aplink Baikalą.

„Kai manęs klausia, kodėl keliaujame ne mašina, o motociklu, aš nežinau, kaip pasakyti, kad automobilis man yra tik dėžė, o motociklas – tai laisvės pojūtis. Spausdamas pedalą, esi laisvas nuo minčių, tėra tik tikslas, tik judėjimas pirmyn“, – tvirtino pašnekovas.

Jis tęsė mintį: „Kai esi ant dviejų–trijų ratų, visuomet turi draugų. Kely sustojam įvairiausių tautybių, keliaujantys ta pačia ar skirtingomis kryptimis, ir visuomet pasisveikinam, pabendraujam. O ir pakeliui sutikti žmonės mums – labai geranoriški, nes suvokia, kad žmogus ant motociklo – labai trapus ir greičiau pažeidžiamas, negu ant keturių ratų“, – kalbėjo P. Varkojis.

Keliauja su dviem vėliavomis

Kelionėse patyrę įvairių kuriozų, tačiau labiausiai įsiminė atvejis, kai juos, visuomet keliaujančius su Lietuvos ir tos šalies, kurios teritoriją kerta, vėliavomis, buvo sustabdyti pasieniečių netoli Turkijos ir Irano sienos. „Stovi bunkeris, apstatytas smėlio maišais, išeina ginkluoti pasieniečiai – žiūri dokumentus, lenda į „Googlą“, nes negalėjo patikėti, kad važiuojame su savo, o ne – Kurdistano vėliava, kuri yra lygiai tokia pati, kaip Lietuvos. Prisistatė saugumiečiai, sako – viskas tvarkoj, ir praleido“, – pasakojo keliautojas.

Važiuojant į musulmoniškas šalis, anot P. Varkojo, vertėtų iš anksto pasiskaityti apie vietinius papročius. „Sykį kaime mus vaišino arbata. Abu – su motociklininko rūbais, visi vyrai atsistojo ir pasiūlė Jūratei kėdę. Ji atsisėdo į arčiausiai jos esančią vietą, o vėliau paaiškėjo, kad padarė klaidą – reikėjo sėsti į kaimo seniūno, nes buvo garbi viešnia“, – prisiminė pašnekovas.

Atminty įstrigo nemalonus potyris, kai centrinėje Lisabonos aikštėje prie jų vienas po kito prisigretindavo narkotikų prekeiviai: „Atskleidžia švarką, o ten narkotikų dozės susiūtos eilėmis“.

Gruzijoj kalnų keliais kretingiškiai sutuoktiniai įveikė sunkiai prieinamą Užba kalną: apačioje šniokštė kavos spalvos upė, pakeliui malanti viską, kas pakliūva į jos girnas. Įveikus viršukalnę, naktį juos pasitiko audra su žaibais, o išgyvenus gamtos šėlsmą ir leidžiantis žemyn išnyko kelias. „Žmonės kalbėjo, jog taip nebūna, ir teko laukti, kol nuo kelio nuvalys nuošliaužas“, – patirtų nuotykių nuotrupomis pasidalijo P. Varkojis.