"Velniavos ant svieto ir taip užtenka, tai paleidžiu aniuolus"

Šį miestelį išskirtiniu pavertė ne tik čia stūksančios P. Dužinsko sukurtos skulptūros, bet ir muziejus, kuriame apsilanko žmonės iš viso pasaulio.

Rizikingi eksperimentai

P. Dužinskas nuolat tampa "Auksinio vainiko" ar Lietuvos piligrimų bendrijos rengiamų konkursų "Šventieji ir piligrimai" laureatu, Metų tautodailininku. Iš daugybės pelnytų titulų bene originaliausias - "Žmogus amžininkas".

Meistras sukūrė altorių skulptūras keturioms gimtinės bažnyčioms, Amerikos lietuvių bendruomenių parapijoms, 8 metrų aukščio Laiminančio Kristaus skulptūrą, pastatytą per karą sugriautos Mažeikių bažnyčios vietoje. Didžiuojasi norvegų architekto užsakymu sukūręs dekoratyvinį ornamentais išmargintą pilies fasadą.

Užklupome jį dirbtuvėse, pasinėrusį į įprastai neramią kūrybos stichiją - drožė į Egiptą ant asilės jojantį Jėzų ir nedidelę su palmės šakelėmis jį pasitinkančiųjų žmonių minią. Sakė, dar trūksta asiliuko, sekančio "mamą", nes paprastai menininkas, perteikdamas Švento Rašto scenas tiksliai laikosi jo siužeto ir personažus vaizduotė piešia kaip gyvus.

Sakė, kad piligrimas turi turėti didelę skrybėlę, "rožančių", birbynę. Ir pats buvo sutikęs piligrimų, traukiančių į šventas vietas, į Šiluvą, juokdamasis vadina juos turistais.

Paklaustas, kaip jam pavyko taip gerai pavaizduoti asilą, nusijuokė: "Drožiau pusiau arklį, pusiau karvę."

Apžiūrėję paties pono Prano rankomis pasidarytą staklyną, smalsavome, kokia ta jo išrasta beicavimo technologija, medinukus paverčianti panašiais į keraminius dirbinius. Juos darydamas ir prisikvėpavęs terpentino, acetono, kelis kartus buvo apsinuodijęs. Sakė ėmęs taip sverdėti, kad nebetilpo pro duris, ligoninėje medikai jį vos atgaivino.

Meistras išradinėja naujas technologijas ir toliau bei tikina: "Reikia eksperimentuoti! Daug kas norėtų taip daryti, bet baisiai pavojinga. Tačiau tokia jau mūsų, kuriančių, prigimtis ir likimas. Ir kiekvienas esame kitoks."

Trys meilės

Kantaučiuose baigęs septynmetę mokyklą Pranukas svajojo studijuoti Telšių dailės technikume, nes nuo mažumės drožė sau ir kitiems vaikams žaislus, bet tėvai neleido. Paguodai nupirko vaikiui armoniką, o kai šis savarankiškai išmoko ja groti taip, kad visiems kojos kilnojosi - ir fisharmoniją.

"Sunku buvo groti, nes mane mažą karo metu prie Žarėnų iš lėktuvo numestos bombos sukelta oro banga nusviedė į duobę. Tada Žarėnai degė, daktarų nebuvo, sudėjo ranką į skalas. Ir dabar daugiau neištiesiu, daugiau nesulenkiu", - rodė pokalbininkas sužalotą ranką.

DVIESE. "Mums gyvenimas eina kaip per sviestą: be didelių nuopuolių, sukrėtimų. Kartais pagalvojame abu, kad yra šeimų, kurios neišbrenda iš bėdų", - sakė Ona ir Pranas Dužinskai. 

Bežemiai Pranuko tėvai nuolat kėlėsi iš vietos į kitą, kol Žlibinuose šeimos galvai buvo pasiūlyta zakrastijono, motinai - "pročkos", bažnyčios patarnautojos, vieta. Užaugęs vaikinas tapo bažnyčios vargonininku. Šokiuose sutikęs dailiąją Onutę, ją taip pamilo, jog turėjo atsisakyti darbo, mat tais laikais mokytoja negalėjo ištekėti už Dievo tarno. Nuo tada abu mokytojavo, persikėlė į Tryškius.

Vyras buvo muzikos ir darbų mokytojas, baigė chorvedybą ir įgijo baldų gamintojo profesiją. Tačiau auksarankis meistras savo žmonai sugebėjo ir vėrinius iš gintaro bei rago suverti, ir karpinių paveikslą dovanoti, o savo dukrai ir sūnui padaryti slides iš klevo - sunkias, užtat nelūžtančias. Gali dabar ir pajuokauti - gal todėl tie vaikai užaugo "kieti": sūnus - prokuroras, dukra - dailės pedagogė, dar ir puikiai rašanti.

Degtų su savo skulptūromis

Muziejuje, kuriam meistras su žmona patys sumūrijo priestatą, darė interjerą, matėme apie 200 eksponatų - kraičio skrynių, medalių, metalinių liktarnų, margučių, kaukių, krucifiksų, šventųjų, angelų. Šie taikiai sugyvena su medinukais Perkūnu, drakonais, įkaušusiais kaimo muzikantais ir pavydžiomis "pletkarkomis". Kai kurie darbai sukurti pagal gyvų žmonių prototipus, kurie jų norėdavo įsigyti savo "abrozdėlius".

Akį traukė medinis paveikslas su iškaltu žiemos peizažu, olose žaidžiančiomis lapėmis, ir vežimais traukiančiais valstiečiais, vadinamomis gurguolėmis, gabenusiomis kolūkiams grūdus, sviestą. Tie keleiviai sustodavo pas Dužauskus pasisotinti, arklius pašerti. Viskas, ką pavaizdavo, paties meistro išgyventa. Matai išdrožtus piemenėlius ir per naktigonę jų susikurtą laužą, aplink ratus sukančius arklius. Apie naktigonę pasakodamas meistras net uždainavo.

SUTARIMAS. "Skulptūros yra mano draugai", - sakė meistras Pranas Dužinskas. 

Dabar beveik tik vieniems kunigams reikia sakralių darbų.

Skulptūros tokios mielos ir savitos, jog norisi kiekvieną paglostyti, padarytos ne tik iš ąžuolo ir mažai skylančios liepos - ir iš sunkiai kaltui pasiduodančių juodalksnio, klevo, beržo bei "priklios" drebulės, kurią geriau drožti žalią, neišdžiovintą.

Per 50 metų meistras tik kartą nusirėžė nykščio galą, gal iš nuovargio. Jo kolegų rankose kur kas daugiau randų.

Medienos gaudavo iš miškų ūkio, iš eigulių, ja tiek apsirūpino tarybiniais metais, jog ir dar liko - kad tik užtektų jėgos kalti. Pameistrių jis niekada neima, sako, kad šie tik viską sugadintų.

Ant muziejaus sienų "pakartos" ir piršlio juostos. Meistras sakė, kad dar nė viena jo supiršta pora neišsiskyrė. Sutiko su pastebėjimu, kad jo liežuvis įmantriai pakabintas, sakydamas, kad jo gimdytojas, kalvis ir paminklų meistras, neetatinis piršlys, liežuvį turėjo dar geresnį - vien į tėtuką pažiūrėjus, juokas ėmė.

Kieme - kalvio, dailidės-račiaus, kiemsargio, keramiko "stovylos". Garažo duris saugoja du sargai. Prieš 40 metų per vieną naktį miestelyje ginkluoti vagys išplėšė 10 garažų. Savo automobilį meistras buvo užkėlęs ant kaladžių, tad plėšikai pamanė, jog jis remontuojamas, ir nesigviešė. Jų grobis buvo vienas motociklas, nes tai automobilis neužsivedė, tai vėl kas sukliudė.

O jeigu, neduok Dieve, kiltų gaisras, kokį eksponatą pirmiausiai išneštų lauk? Sakė, gelbėtų visus, gyvybe rizikuotų. Yra dėl ko - atsiliepimų knygose lankytojai širdį išlieja. Kartą buvo atvažiavęs didelis autobusas, atvežęs "pusę Europos" - danų, švedų, olandų...

O muziejui jau seniai reikia plėsti erdvę.

Namai, kur nėra nieko svetimo

Dužinskų namuose viskas meistro daryta. Pradedant duonos skrynute, baigiant masyviais krėslais, lovomis, stalais ir spintomis - su raižiniais, augaliniais ornamentais. Kas užeina, pamato šiuos meno kūrinius, dievagojasi, kad jų į prabangiausius pirktinius baldus nekeistų.

"Esame abu užsispyrę žemaičiai. Turėjome prisitaikyti, apsišlifuoti. Bet menininkai nuolaidūs. Vyras labai geras, prie humoro. Tai aš spirganti, mėgstu jį panervinti. Apsipyksti, ir vėl viskas tvarkoj. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau su kitu gyventi, jeigu ir viena likčiau. Aišku, jaunas, gražus į mane nežiūrėtų, o kam man kriošena?", - juokiasi buvusi pradinukų mokytoja Onutė.

Anuomet kaimo vaikai buvo kuklūs, paklusnūs ir geraširdžiai, ir, jeigu ji pradėtų gyvenimą iš pradžių, nieko nekeistų.

"Kad to laiko pyktis nebuvo. Ir kaip iškeistum į kitą žmogų, kuris tau aukso vertės?" - antrino vyras.

Juodu džiaugiasi trimis anūkėmis - Marcele, Agota ir Kotryna, kurią vietiniai "Kuotre" šaukia. Ką darysi, juk ir užrašas priešais Tryškius - "Triške".

Anksti rytą miestelio senjorai išsirengia į šiaurietišką ėjimą su lazdomis. Dužinskai eina dviese. Rudenį važiuoja į savo mišką, kur atsiklaupęs ir nesikeldamas gali grybų pririnkti du krepšius. Visas daržoves užsiaugina patys. Mėgsta prasmingą bendravimą su bičiuliais muziejininkais ir tautodailininkais, važiuoja drauge į kūrybinius simpoziumus, kur vyrai "aria kaip negrai". Tik nepratę liežuvauti ir vengia tuščių kalbų. "Kramė" juk turi būti laisva netikėtoms mintims, iš kurių tokie šviesūs darbai randasi.