Šventosios uostas turėtų pasikeisti neatpažįstamai: švartuotųsi jachtos, pakrantę nusėstų restoranėliai, kvepėtų šviežia žuvimi

Kurorto vadovas įsitikinęs – vieną kartą reikia užbaigti šį svarbų klausimą ir sutvarkyti objektą iš esmės, jį paverčiant europietišku uosteliu, kuriame švartuotųsi jachtos, pakrantėje šurmulį skleistų restoranėliuose besivaišinantys pajūrio svečiai, kvepėtų žvejų ką tik iš jūros pargabenta žuvimi.

Panašu, kad žuvies kvapo čia tikrai turėtų būti gausiau, mat pirmieji darbai uostelyje turėtų užvirti jau pavasarį. Vasarį paaiškės rangovas, tvarkysiantis visą žvejams būtiną infrastruktūrą.

Praėjusią savaitę vykusiame nuotoliniame Seimo Ekonomikos komiteto posėdyje dėmesys skirtas Šventosios uostui.

Komiteto nariams pristatyti nuveikti darbai, o tai daugiausia dokumentų parengimas. Taip pat panagrinėti etapai, pagal kuriuos turėtų vykti uostelio atstatymas. Komitetas pasiūlė Šventosios uosto klausimą įtraukti į Vyriausybės priemonių planą.

„Šventosios uostas yra valstybės nuosavybės teise savivaldybei priklausantis strateginis objektas. Neturi rūpėti vien savivaldybei. Savivaldybė yra kaip variklis, kad projektai, kurie padaryti, vyktų toliau – detalusis planas atliktas, sumokėta ne vienas šimtas tūkstančių eurų, techninis projektas, ne vienas šimtas tūkstančių eurų, norisi, kad negulėtų ministerijų stalčiuose ir nebūtų pamiršti.

Jei valstybė ryžosi išleisti ir investuoti atkuriant Šventosios uostą, turime būti tas variklis. Taip pat turime kalbėti su Vyriausybe, iš ko galime finansuoti uostą. Tokia dalia teko mums“, – kalbėjo Š.Vaitkus.

Vienas pirmųjų apčiuopiamų darbų, kurie realiai turėtų būti įgyvendinti uostelyje – infrastruktūros žvejams sutvarkymas. Vasario antroje pusėje Palangos savivaldybėje turėtų paaiškėti rangovas, vykdysiantis darbus. Jei trikdžių nekils, darbai galėtų prasidėti jau kovą ar balandį.

Pasak mero, numatyta sutvarkyti įvažiavimą į Šventosios uostą, supančią aplinką, aikšteles, kuriose žvejai galėtų laikyti transportą. Čia turėtų atsirasti angaras įrangai laikyti, taip pat įrenginiai, kurie leistų žvejams civilizuotai ir patogiai nuleisti valtis į vandenį nebrendant, kaip dabar tai tenka daryti su guminiais batais.

„Manome, kad tas pirmas žingsnis labai svarbus, kad parodytume, jog judame į priekį“, – įsitikinęs meras. Savivaldybė šiems darbams vykdyti yra gavusi 1,7 mln. eurų paramą, atsižvelgdama į kainą, ketina prisidėti ir pati. Visi darbai turėtų būti įgyvendinti iki kitų metų rudens. Vykdomi darbai žvejams netrukdys naudotis uosteliu.

„Pripažinkime, kad šiandien neturime civilizuoto privažiavimo prie jūros apskritai. Važiuojama būna ir per kopas, žvejai vargsta, klimpsta. Mūsų noras atlaisvinti kelią, kad būtų civilizuotas privažiavimas, savo automobilius galėtų statyti, o ne piratiškai kopose laikyti.

Žvejai turės savo patalpas. Sugedus nereikėtų tempti įrangos, būtų galima sušilti lietui lyjant. Atsiras civilizacija, o dabar jos nėra. Yra tų žvejų pajūry, vaikštome daug, turbūt kas 20–30 metrų matome po valtelę. Žiemą veža savo įrangą, merkia, rizikuoja“, – pasakojo Š.Vaitkus.

Važiuojama būna ir per kopas, žvejai vargsta, klimpsta. Mūsų noras atlaisvinti kelią, kad būtų civilizuotas privažiavimas, savo automobilius galėtų statyti, o ne piratiškai kopose laikyti.

Pasak Palangos savivaldybės Ekonominės plėtros skyriaus vedėjos Ramunės Urbonienės, vien Šventojoje veikia aštuonios žvejų individualios įmonės, turinčios nuo dviejų iki šešių valčių, samdančios darbuotojus. Vienose jų mažiau, kitose žuvavimo sezono metu dirba iki 10–12 žmonių. Turėdami noro, infrastruktūra galės naudotis ir Palangos, Klaipėdos žvejai.

„Esame jūrinė valstybė, turėtume aprūpinti pajūrio kraštą žuvimi“, – antrino meras. Patys žvejai turi planų pakrantėje įkurdinti nedidelį žuvies turgelį.

Žuvininkystės regiono vietos veiklos grupė, anot R.Urbonienės, įgyvendina strategiją iki 2023 metų ir yra susiplanavusi nemažai veiklų, sietinų su Šventosios uosto infrastruktūra ir vystymu. Čia, be turgelio, turėtų atsirasti ir nedidelės užeigėlės, žuvies restoranėliai.

Kad Šventosios uostas veiktų netrikdomai, svarbiausiu objektu meras įvardija molų statybą. Be jų, anot Š.Vaitkaus, neverta nieko net pradėti.

„Pagrindinis dalykas, numeris vienas yra molai, nes uosto statyti be jų net neverta, tuomet mes tiesiog pakeliam rankas ir nieko nedarom”, – sako meras.

Ieškant Europos Sąjungos (ES) finansavimo šaltinių, dar prieš koronaviruso pandemiją šiuo klausimu vykta į Briuselį, bendrauta su komisaru, atsakingu už jūrinį sektorių. „Vieną viltį turime...

Turime galimybių studiją, kurią parengė mokslininkai. Joje aiškiai išdėliota, kokią svarbą molai atlieka krantų erozijai – sulaiko smėlį, neleidžia nukeliauti į Latvijos pusę, o perteklius panaudojamas krantų erozijai spręsti.

Molų statyba nepigi, bandome ieškoti sprendimų, kad jie kaip aplinkosauginė priemonė būtų įtraukti į Vyriausybės priemonių planą ir vėliau ieškoti galimybių pateikti paraiškas ES, vėlgi kaip aplinkosauginę priemonę, kuri tarnauja ne tik uostui, bet ir stabdo kranto eroziją. Tuo keliu mes ir einame, kreipėmės į Seimo Ekonomikos komitetą, kad būtų išreikštas toks siūlymas Vyriausybei.

Kalbėjau ir su aplinkos ministru Simonu Gentvilu, kad būtų atkreiptas dėmesys, – vardijo Š. Vaitkus. – Turi būti bendra valstybės pozicija ir vieną kartą reikia užbaigti šį klausimą, nes kiek metų visos Vyriausybės buvo įsirašiusios šį klausimą, seniai turėjome turėti infrastruktūrą, jei laikome prioritetu.

Ši valstybės teritorija tai ne vien uostelis, ne vien pramoginiai laiveliai, dalis skirta Krašto apsaugos ministerijos poreikiams reikalui esant. Tai strateginis objektas, kurį įmanoma įgyvendinti etapais per 2021–2027 ES finansavimo etapą.

Molų statyba jūroje yra brangiausias etapas, juos galėtume pastatyti ne iš valstybės lėšų, jei susivienytume, šį tikslą būtų realu pasiekti ir greitai. Per keletą metų galėtume turėti molus, tai būtų didžiausias žingsnis“.

Meras taip pat akcentuoja, jog molai pasitarnautų norint išlaikyti nuostabius, plačius balto smėlio paplūdimius. Pastebima, kad net ir senieji rąstai stabdo smėlio judėjimą. Bunda ir privačios erdvės Š.Vaitkus žvelgia į netolimuosius Baltijos jūros pakrantės kaimynus – Švediją, Daniją, Lenkiją, kur tokių uostelių, puošiančių pakrantę ir viliojančių laivus, yra gana gausu. ES direktyva numato juos įkurdinti kone kas 50 kilometrų, kad laivai galėtų kas tam tikrą atstumą užsukti atokvėpiui.

„Latviai, kiek girdžiu, greičiau gali pasistatyti už mus nei mes nuveikėme per 30 metų... Palinkėčiau, kad tai būtų ne vien savivaldybės, o visų prerogatyva“, – sakė Š.Vaitkus.

Pastačius molus būtų įgyvendinami ir tolimesni etapai – tvarkomos ir stiprinamos krantinės, kur švartuotųsi jachtos, vykdomi kiti darbai. Savo vietą uoste mato ir jaunieji buriuotojai. Neabejojama, jog šioje pajūrio vietoje savo erdvę rastų buriavimo mokykla, kurios poreikis itin didelis.

„Kai manęs klausia, ar uostas atsipirks, aš visuomet paklausiu ir kito klausimo – ar viadukas atsiperka? Atsiperka, nes sukuria patogumą. Aišku, kad uostas iš jachtų mokesčių neatsipirks, bet pažvelkime į kitą pusę – kai pradėjome daryti realius žingsnius dėl Šventosios uosto, pagausėjo norinčių investuoti į Šventąją – į viešbučius, maitinimo įstaigas.

Jei turėtume uostelį, kuris pritrauktų lankytojus pasivaikščioti, pabūti, apžiūrėti jachtas, ne viena investicija ateitų į Šventąją – sanatorijos, poilsio namai, o valstybei grąža būtų mokesčių pavidalu, sukurtomis darbo vietomis“, – kalbėjo Palangos savivaldybės meras, jau dabar besidžiaugiantis, jog metų metais stūksoję griuvėsiai įgijo naujas formas, tvarkomos privačios aplink uostelį esančios teritorijos.