Stebuklai: kuo gali virsti karinė slėptuvė

„Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą)“, - rašoma Saugomų teritorijų įstatyme.

Šia išlyga skuba pasinaudoti įvairūs gudručiai, kuriems buvusią sodybą įrodo ir karinė slėptuvė, ir kelios pabirusios šukės. Tokia situacija buvo nutikusi ir Pajūrio regioniniame parke, kuriame yra Sauliaus Trečekausko sklypas, o jame – karinė slėptuvė, vyko net teisminiai ginčai, nes savininko nuomone, slėptuvė turėtų būti registruota kaip rūsys, o tada jau leidžiamos ir kitos statybos.

Žiniasklaidoje skelbta, kad S. Trečekauskas yra padaręs nemenką karjerą. Kadaise jis yra dirbęs EBSW prezidento Gintaro Petriko vairuotoju, tačiau vėliau jo karjera šovė į viršų - jis atsidūrė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) Teisės skyriuje.

Vėliau jis dirbo tuometinio susisiekimo ministru buvusio socialdemokrato Zigmanto Balčyčio padėjėju, o kai Z. Balčytis tapo finansų ministru S. Trečekauskas tapo jo patarėju. Dar vėliau jis dirbo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotoju, iš pastarųjų pareigų kilus skandalui dėl piktnaudžiavimo jis buvo atleistas kaip praradęs vadovo pasitikėjimą.

Su S. Trečekausku DELFI susisiekti nepavyko.

Slėptuvė = rūsys?

Istoriją, kaip slėptuvė vos netapo rūsiu ir neatvėrė kelio statyboms parke, puikiai prisimena pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius. Jis DELFI teigė, kad vis dėlto tokiam sprendimui buvo pasipriešinta.

„Sovietiniais laikais toje teritorijoje buvo karinis poligonas ir ten buvo karinis tam tikras objektas. Ten vyko pratybos, šaudymai, tas objektas skirtas pasislėpti šaudymo metu ir stebėti pratybas, kad būtų saugu nuo skeveldrų apsisaugoti. Taigi buvo pastatytas gelžbetoninis statinys.

Situacija yra tokia, kad pilietis S. Trečekauskas turi tą sklypą, kadangi jis patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį, buvo jam nuosavybė atiduota kaip žemės ūkio paskirties žemė. Norint vykdyti statybas, reikalinga nustatyti buvusios statybos faktą. Buvo bandoma įregistruoti esamą statinį kaip rūsį. Jeigu yra registruojamas pastatas žemės sklype, jau galimi ir kiti veiksmai, sodybos tolesnė plėtra“, - kalbėjo D. Nicius.

Pasak jo, tokiam veiksmui po ilgos kovos buvo pasipriešinta: „Klaipėdos rajono savivaldybėje buvo sudaryta komisija ir ji turėjo nuspręsti, ar tas statinys gali būti registruojamas, ar ne. Buvo bandoma įrodyti, kad tai yra kaip pagalbinės paskirties pastatas – kiemo rūsys, tačiau komisijos nariai nutarė, kad tai nėra rūsys, kad tai yra karinio įtvirtinimo slėptuvė. Komisija nepritarė jo įteisinimui, vėliau sprendimas buvo apskųstas teismui, teismas skundą atmetė. Dabar situacija yra tokia, kad ten yra žemės ūkio paskirties žemė ir norint statyti, reikia nustatyti buvusios sodybos faktą.“

Teismui užtenka ir šukės

„Dar kitas atvejis pas mus buvo Nemirsetoje, dabar kaip ir viskas gerai pasibaigė. Irgi to paties karinio poligono teritorijoje, tačiau jau pateko į Palangos savivaldybę, ant jūros kranto. Ten buvo karinio poligono pirtis, ji buvo nugriauta, likę tik pamatai. Baisiausia buvo tai, kad iš pradžių buvo perimta kariškių, paskui perdavė Turto bankui ir jis daugybę metų bandė tuos pamatus privatizuoti, suformuoti sklypą. Apytiksliai prieš mėnesį gavome raštą, kad jie sutiko išbraukti iš privatizuojamų objektų sąrašo tos pirties pamatus. Tai dviprasmiška situacija, kai valstybė, įsteigdama saugomą teritoriją, toje vietoje nenumatė jokių urbanistinių plėtrų, prioritetas ten buvo, kad išliktų valstybiniai miškai, kita valstybinė institucija organizavo žygius, kad būtų tas pastatas parduodamas“, - kalbėjo D. Nicius.

Pasak parko direktoriaus, tokių atvejų, kad žmogus norėtų išspręsti savo gyvenimo sąlygas, kad jo protėviai ar seneliai turėjo žemės sklypą ir jie norėtų atsistatyti sodybas, beveik nėra, dažniausiai dėl statybų draustiniuose kovoja naujai atsikėlę savininkai.

„Žmonės dažnai persikelia tas žemes, sklypų įgija po tris, po penkis. Kad ir S. Trečekauskas pas mus turėjo penkis sklypus, dalį jau yra pardavęs. Iš penkių sklypų, trijuose statyba buvo numatyta pagal mūsų parko tvarkymo planą, viename teismas pripažino buvusią sodybą. Kaip teismas tai konstatavo? Lietuva šioje vietoje atsirado tik 1923 metais, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, o teisme jie rėmėsi 1918 metais Kaune išleista ūkininko sodybų rekomendacine knyga. Ir toje knygoje pagal pamatų išdėstymą jie įrodė, kad yra buvusi ūkininko sodyba, bet toje vietoje dar Lietuvos nebuvo. Teismo sprendimas yra nekvestionuojamas, taigi iš penkių sklypų, keturiuose statyba yra jam leidžiama“, - aiškino D. Nicius.

Pasak parko direktoriaus, kartais, kad pripažintų buvusios sodybos faktą ir atvertų kelią statyboms draustiniuose teismui nereikia esamų pamatų, nereikia jokio išsilaikiusio sodybos įrodymo, užtenka senos kažkur teritorijoje rastos šukės.

„Dar viena bėda yra dėl buvusių sodybų nustatymo, jeigu yra pateikiamos archeologų išvados. Kai kuriais atvejais kyla abejonių, ar jų pateiktos išvados atitinka realybę. Kartais teismui užtenka pažymos apie tai, kad archeologas rado šukę. Buvusios sodybos fakto nustatymas yra labai slidus faktas", - sako pašnekovas.

„Yra privačios archeologų įmonės, kurios atlieka tokias paslaugas. Bet niekas jų nekontroliuoja. O jeigu jie kažką įmetė į kasinėjimų vietą, kas gali paneigti tokį faktą? Kartais kyla abejonių. Vienu atveju dėl archeologų tyrimų kaimynai Karklės kaime net kreipėsi į prokuratūrą, nes kaimynai matė, kad archeologai nešė kažkokius daiktus. Tačiau atgaline data prokurorams nepavyko nieko įrodyti, ten buvo gana skandalinga situacija. Su šukėm buvo du atvejai: vienas Karklės kaime, o kitas – prie Plazės ežero, prie rezervato“, - aiškina D. Nicius.

Nemano, kad draustinyje iš viso reikėtų leisti atstatyti sodybas

Parko direktorius buvo kategoriškas – jo nuomone, įstatyme įtvirtinamas leidimas atstatyti senas sodybas draustiniuose įtvirtina piktnaudžiavimo galimybę, žmonės ieško teisėtų ir neteisėtų būdų, kaip tas senas sodybas įrodyti.

„Mano nuomone, niekas nepasikeis, žmogus to siekia ir teisėtomis priemonėmis, ir neteisėtomis. Kad to būtų galima išvengti, turėtų būti Saugomų teritorijų įstatyme panaikinta nuostata, kad leidžiama atstatyti buvusias sodybas. Nuostata yra tokia, kad draustiniuose galima atstatyti buvusias sodybas, o jeigu tavo žemė yra ne draustinyje, ne saugomoje teritorijoje, o kokiam Šalčininkų ar Pakruojo rajone ir bendrajam plane nenumatyta statybų galimybė, tu toje žemėje apskritai negali statyti. Vienintelė išeitis yra ūkininko sodyba, tu tada turi tapti ūkininku – melagiu, apgauti valstybę, turėti 50 arų žemės sklypą ir tada leis statyti. Bet jeigu tavo sklypas patenka į gamtinį arba kompleksinį draustinį, tu gali statyti“, - kalbėjo D. Nicius.

Pasak jo, galimybė atstatyti neegzistuojančias sodybas draustiniuose skatina piktnaudžiavimą.

„Šita nuostata yra daugelį metų naudojama ir daugelyje vietų yra tam tikrų problemų. Atsiranda galimybė dėl buvusių sodybų ir taip atsiranda galimybė piktnaudžiavimui. Pavyzdžiui, Labanore, Aukštaitijoje samanas augindavo, akmenis sendindavo, kad tik įrodytų buvus sodybą. Anksčiau buvo dar tokia galimybė, kad buvusios sodybos faktą nustato savivaldybės sudaryta komisija, kuri dirbo gana subjektyviai, taip ir Henriko Daktaro sodybos faktą Zarasuose nustatė, kurį vėliau teismas panaikino. Iš praktikos galiu pasakyti, kad nė vienas žmogus nebuvo pateikęs įtikinamų dokumentų, kad būtų likęs testamentas ar dovanojimo dokumentai iš A. Smetonos laikų. Beveik visada pasidaro tyrimus ir konstatuoja, kad sodyba galimai buvo“, - reziumuoja D. Nicius.