Stalčiuose ilgai gulinčios idėjos gimdo apatiją

Norint gyventi bent šiek tiek gražiau reikėtų visai nedaug - kiekvienam imtis įgyvendinti geras idėjas, kurios dažnai net nereikalauja didelių lėšų. O toli pažengti į priekį, kaip tai padarė, pavyzdžiui, Ventspilis ar Druskininkai, padėtų aiškiai suformuluotas miesto įvaizdis ir valdžios, verslo bei miestiečių bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo.

Tokias mintis išsakė "Vakarų ekspreso" redakcijoje padiskutuoti prie apskritojo stalo susirinkę žinomi uostamiesčio architektai bei verslininkai.

Senamiesčiui - nestandartinės smulkmenos

Ypač apmaudu, anot architekto Edmundo Andrijausko, kai idėjos atsiremia į valdiškų institucijų sieną - iniciatyvų palaikymo stoka lemia tai, jog bendruomenę vis labiau užvaldo abejingumas. Dažnai geros idėjos tampa projektais, detaliaisiais planais, bet taip ir atsigula amžiams į stalčius nerealizuotos, nors kartais tam reikia visai nedaug.

Vienas elementarių pavyzdžių, anot E. Andrijausko, yra prieš keletą metų Klaipėdos dizaino centro sukurtos gatvių pavadinimų bei pastatų numeracijos lentelės, skirtos senamiesčiui. Dailios lentelės su miesto herbu tikrai papuoštų - atrodytų, smulkmena, bet senamiestis jau būtų visai kitoks.

Projektą įgyvendinti atsieitų visiškai nedaug - galbūt tik apie pusantro šimto tūkstančių litų. Deja, jis taip ir tebėra neįgyvendintas. Tik vienas kitas verslininkas, žinantis apie šią idėją, stilingas lenteles ant savo pastatų senamiestyje pasikabino savo iniciatyva.

Vienas iš jų - Friedricho pasažo savininkas Aidas Kaveckis. Verslininkas atkreipia dėmesį, jog dažniausiai įprasta laukti, kol ką nors duos arba padarys valdžia. Tačiau kartais reikia tik imtis darbo patiems.

"Kad kiekvienas savo objektą papuoštų, lauktų žmonių. Dabar senamiestyje nėra kur nueiti - tik viena kita kavinė. Parduotuvės pradeda darbą anksti, baigia vakare penktą, nedirba sekmadieniais. Norėdamas nusipirkti kad ir kokių suvenyrų esi priverstas važiuoti į "Akropolį". Argi nebūtų galima pradėti dirbti vėliau, bet neužsidaryti vakarais, laukti žmonių savaitgaliais?" - stebėjosi A. Kaveckis.

Tai, jog savaitgaliais uždaryta Tiltų gatve praeina tikrai nemažai žmonių, tačiau jie neturi kur užeiti, pastebi ir architektė Ramunė Staševičiūtė.

Ji taip pat turi idėjų, kaip mūsų senamiestį būtų galima padaryti patrauklesnį - kad ir prieš statant kiekvienoje gatvelėje kelio ženklus, iš anksto pasitarti su architektais, dizaino specialistais.

Būtų buvę galima rasti išeičių, kad standartiniai nykūs kelio ženklų stulpai ir ženklinimas senamiesčio taip nebjaurotų - pavyzdžiui, kabinti juos ant namų fasadų ar kreiptis į standartus nustačiusias institucijas, kad leistų statyti nestandartinius ženklus, derančius prie senamiesčio mastelio.

Senoji miesto dalis visiškai kitaip nušvistų ir pagaliau nugriovus vaizdą darkančius malkų sandėliukus - nors tiek planuota juos naikinti, apgriuvę sandėliukai įvairiose vietose tebestovi iki šiol. Vis pritrūksta politinės valios apsispręsti.

Geros iniciatyvos - privačios

Kitą gyvenimo kokybę miestiečiams atneštų, anot R. Staševičiūtės, dar vienas tiltas per Danę - ties TEO pastatu. Jau prieš daugelį metų planuoto tilto idėja yra nugulusi savivaldybės stalčiuose, motyvuojant lėšų stoka. Tačiau dažnai lėšų atsiranda ne taip labai reikalingiems objektams, nors itin brangiems, pavyzdžiui, pėsčiųjų tiltui.

Architektę Laimą Šliogerienę glumina tai, jog mūsų verslininkams, įsikūrusiems dalyje pastato, yra įprasta sutvarkyti ir naujai nudažyti tik savo dalį. Taip chaotiškai ir mirguliuoja pastatai įvairiausiomis spalvomis, nors nudažyti visą namą viena spalva kainuotų tikrai nedaug, o vaizdas būtų visiškai kitoks.

Deja, anot architektų, dabar ryškesnė yra pilietiškumo, domėjimosi, kas vyksta ne tik savame kieme, stoka. Architektūriniai konkursai nesulaukia klaipėdiečių susidomėjimo, nors aktyviau dalyvaujant mieste vykstančiuose procesuose, formuojant miesto veidą, rezultatas, ko gero, būtų kur kas geresnis.

Pasak L. Šliogerienės, uostamiesčio istorijoje yra buvę pavyzdžių, kaip geros idėjos ir jų palaikymas duoda puikių rezultatų. Tai - šviesaus atminimo buvęs miesto vadovas Alfonsas Žalys, generavęs daugybę nuostabių idėjų ir sulaukęs savo komandos bei miestiečių palaikymo.

"Žmonės neatlygintinai pylė pylimus Jūrų muziejui, nes norėjo prisidėti prie gerų idėjų realizavimo", - pateikia pavyzdį L. Šliogerienė.

Pasak R. Staševičiūtės, vienas iš dabartinių panašių puikaus idėjų generavimo ir visų bendradarbiavimo už gražesnę aplinką pavyzdžių - klaipėdietės Jolantos Norkienės suburta iniciatyvinė grupė "Klaipėdieti, atgaivink savo miesto parką!"

Dar viena, anot architektų, puiki, tačiau taip pat ne miesto valdžios iniciatyva - bendrovės "Smiltynės perkėla" planai vasarą paleisti kursuoti keltą tarp Klaipėdos ir Nidos. Pavasarį suorganizuotas laivų paradas, tapsiantis tradiciniu renginiu, "blusų" turgus - taip pat privačios iniciatyvos, iliustruojančios, kiek daug gali reikšti idėja, jeigu jos įgyvendinti netrukdo biurokratija.

Deja, anot diskusijos dalyvių, mūsų savivaldybės valdininkai pernelyg dažnai įstatymuose ieško to, kas trukdo įgyvendinti idėją, o ne to, kas padėtų tai padaryti.

Biurokratija kiša koją A. Kaveckiui, panūdusiam prie Friedricho bistro pastatyti 150 kvadratinių metrų paviljoną, kokie puošia Romą, Paryžių - pas mus tokių nėra.

"Pats investuoju, nieko neprašau. Vyriausiasis architektas pritarė - gražu, bet, sako, reikia susitvarkyti vieną reikalą su žemėtvarkininkais. O ten sako: "Nežinom." Siunčia klausimą į ministeriją, o iš ten kol ateis atsakymas... Šiemet pavasariui nebespėsiu, o jau buvau suplanavęs. Štai kokie yra trukdymai, kai sėdi armija nemąstančių ir nežino", - apmaudą išreiškė A. Kaveckis.

"Pas mus truputį susimaišę kai kurie dalykai - valdžia mąsto apie detales, o verslininkams dažnai užkraunami pernelyg globalūs dalykai, kai turėtų būti atvirkščiai, - reziumuoja architektas Vaidotas Dapkevičius. - Kartais reikėtų tiesiog atsiriboti nuo to "negalima", pasitelkti fantaziją ir tada spręsti, kaip padaryti. Kai nesuvoki visumos, tada kiekviena detalė tampa akmeniu po kaklu."

"Gera idėja sulaukia palaikymo"

Romandas ŽIUBRYS, VšĮ "Klaipėdos publika" direktorius
Palaikymo reikia visada, nė vienos idėjos be jo neįgyvendinsi. Tačiau jei ateini iš gatvės ir pasiūlai idėją, ji paprastai priimama skeptiškai - visur taip yra, ne tik savivaldybėje. O jeigu yra bendraminčių palaikymas, į tave jau žiūri visai kitaip. Kitokio požiūrio nei pavienių nežinomų asmenų idėjos susilaukia asocijuotų struktūrų siūlymai. O kai idėja yra gera, bendraminčių visada atsiranda. Vienas iš tokių pavyzdžių - pernai vykęs laivų paradas. Buvo pasidalinta mintimi su draugais, ir visi talkino - bendraminčiai, savivaldybė. Nors, žinoma, bet ką padaryti yra sunku, ypač jei nėra pinigų. Tačiau mūsų darbas yra paprastesnis nei, pavyzdžiui, architektų, lyginti negalima.

"Nesmerkime valdininkų"

Rimantas TARAŠKEVIČIUS, Klaipėdos miesto meras
Jeigu idėja gera, visi valdininkai - bet kokio lygmens - turėtų ją palaikyti ir padėti įgyvendinti. Manau, kad taip ir yra, o tai, kad kažkas kažką pasakė, kažkas kažko nepadarė yra tik bendros frazės. Kritikuoti yra lengviausia. Turiu tokį pavyzdį - vienas verslininkas iškėlė idėją ant plausto Danės upėje pastatyti kavinę. Susėdom su architektais, paminklosaugininkais ir vieningai pritarėme idėjai, tik reikės dar išrinkti vietą ir suderinti su paveldosaugininkais projektą, kad derėtų. Ieškosime, kaip tai realizuoti. Tam tikrų procedūrų atlikimas būna sudėtingas, bet tai vis tiek reikia padaryti. Įgyvendinant idėjas reikia projektus suderinti ir su kaimynais, kad šalia esantieji neprieštarautų, o mūsų visuomenė labai aktyviai reiškia savo nuomonę.

Jeigu kas nors jaučiasi neišklausytas ir turi gerų idėjų, tegul ateina pas mane - mano durys tokioms diskusijoms visada atviros. Netikiu, kad savivaldybėje kas nors būtų prieš gerus projektus. O valdininkai yra įstatymų žinovai, stengiasi viską atlikti pagal teisės aktus, ieško, kaip būtų galima įgyvendinti. Paprastas pavyzdys - Preilos boteliai. Kažkas sutvarkė tą sąšlavyną, pastatė botelius, o, pasirodo, juos reikia nugriauti, nes neišlaikytos procedūros. O kas atsakys? Taip kad nesmerkime valdininkų, kad stengiasi viską padaryti pagal procedūras.

"Bėda - verslininkų ir bendruomenės susipriešinimas"

Liutauras KRANIAUSKAS, sociologas
Pagrindinėse Klaipėdos gatvėse daug kam į akis krenta "skurdo estetikos" šedevrai, kai pirmuose aukštuose atsirandančios parduotuvės papuošia tik 2 metrus fasado aplink savo duris bei langus, o šį spalvotą inkliuzą gaubia pilkos ir aptrupėjusios sienos. Galima sakyti, kad namų sienos ir jų aplinka tampa savotiška kovos dėl savo statuso ir prestižo erdve, kur naujai įsikuriantis verslininkas pirmiausiai bando pademonstruoti savo pranašumą kitų namo sugyventinių atžvilgiu vizualiai luošinant viešąsias erdves.
Tačiau čia galima įžvelgti ir žymiai gilesnę reiškinio kilmę. Manyčiau, kad šis vizualiai suluošinto posovietinio miesto fenomenas yra nulemtas prieštaringų socialinių pokyčių - smulkių bei vidutinių verslininkų finansinio ir dvasinio skurdo, jų estetinio neišprusimo, miesto bendruomenių irimo ir biurokratijos aparato augimo. Jei smulkus ir vidutinis verslas grindžiamas individualistine etika, orientuota į atskiro individo pasiekimus konkurencinėje terpėje, tai gyvenimas mieste dažnai reikalauja bendruomeninių sprendimų. Verslo atstovai kartais jaučiasi visa galva pranašesni už kitus (suprask, jie gi - lietuviško kapitalizmo avangardas, mokesčių mokėtojai!) ir tai bando akivaizdžiai parodyti kitiems, kas mažesnes pajamas turintiems gyventojams (suprask, jie - sovietinės sistemos reliktas, išlaikytiniai!) atrodo kaip pasipūtimas ir nekelia pasitikėjimo.

Būtent toks verslininkų ir bendruomenės susipriešinimas, gal kartais ir dirbtinis, užkerta kelią konstruktyviam dialogui bei bendriems veiksmams. Verslas nemoka bendrauti ir mobilizuoti silpnų bendruomenių, o bendruomenės įtariai žvelgia ir bijo būti apgautos. Čia lyg patenkame į uždarą ratą - individualus verslininko noras nuveikti kažką gero bendruomenei dažnai susidurs su bendruomenės pasipriešinimu, kuri jo užmojus supras pirmiausiai kaip bandymą pasipelnyti "mūsų (t.y. bendruomenės) sąskaita".

Kita vertus, individualius ar bendruomeninius sprendimus blokuoja ir biurokratiniai mechanizmai, procedūriniai reikalavimai bei derinimų reglamentai. Kai gražios idėjos ilgus metus narstomos ir inspektuojamos biurokratiniuose valdžios koridoriuose ir net patys valdininkai nėra tikri dėl savo sprendimų priėmimo "procedūrų" teisėtumo, daugelis linkę numesti bendruomeninius užmojus ir pasilikti tik prie savo 2 m šviežiai išdažytos fasadinės vitrinos. Nors dažų bei noro dažyti užtektų ir 20 metrų.

Kas paskatintų žmones bendrai imtis puoselėti aplinką? Atsimenant pavasarines talkas "Darom!" ir šios žiemos daugiabučių gyventojų iniciatyvas valant sniegą, tikriausiai tai būtų greitas susitelkimas ir rezultatų akivaizdumas, kurių netrikdo nei noras lyderiauti ar pasirodyti prieš bendruomenę, nei ilgi biurokratiniai-procedūriniai veiksmų derinimai ar reglamentavimai.