Šokiai, asfaltas ir kiti Laukžemės norai

Neseniai penkių aukų pareikalavusioje avarijoje žuvo laukžemiškis. Kaimą tai sukrėtė, nors gyvenama čia nuolatinėje avarinių situacijų, kurias sukelia ratuoti jaunuoliai, akivaizdoje.

Ir mūsų akyse jaunimas, beprotišku greičiu atriaumojęs, alaus butelius įsitvėręs, raižė aštuoniukes, padangas be jokio gailesčio tarkuodamas. "Štai mūsų "šumacheris", - išlipę stumtelėjo į priekį savo lyderį Vaidą.

Anot Vaido, kaimas pavargęs, nėra ką veikti: "Net "paraižyti" nelabai galime. Daug "mentų" iš Darbėnų atvažiuoja. Specialiai. Senimas taip pat mus nervina, "užgaruok" labiau - žiūrėk, nepatenkinti".

Nori asfalto

Didžiausiu skauduliu laukžemiškiai vadina duobėmis išmuštą 6 kilometrų ilgio kelią iki Darbėnų. "Vajezaumarija", koks kelias... Nuvažiuoji į Kretingą, siaubas ir iš mašinos išlipti, - aikčiojo Onutė. - Valdžia mus visai pamiršo, užkampiu padarė. Mums reikia tik kelio, mes daugiau nieko nenorim, tik kelio".

Kelias eksploatuojamas intensyviai. Laukžemėje darboviečių - vos kelios, žemės ūkio bereikia tik dėl savęs, tad vyrai ir moterys važinėja į Palangą, Šventąją, Klaipėdą, Kretingą dirbti.

"Rašėme, rinkome parašus visas kaimas, ir nieko", - teisinosi viename būrelyje kaimiečiai, suvokdami, jog problema pasiduotų, jeigu jos imtųsi bendruomenė. Apie jos kūrimą mąstė ne kartą, tačiau neranda žmogaus, kuris tiktų jai vadovauti.

Prašo "padėvėtų" vyrų

Į Valės Baužienės kiemą mus įviliojo netikėtai lapkritį spalvingas alpinariumas po langais. Vietoje durų skambučio - įkyrus kiemsargių skalijimas. Pikti keturkojai dviese sergėjo ne tik namus, bet ir didžiulį ūkiniame pastate įrengtą padėvėtų rūbų sandėlį, kartais pavirstantį parduotuve.

Pulkeliais ir po vieną einantys žmonės prasitarė, kad tai vienintelė vieta kaime, kur galima nusipirkti drabužių.

Pasak jos savininkės Valės Baužienės, namie prekiauti negalinti, iš tikrųjų iš čia iškeliaujanti kilnojama parduotuvė: "Važinėju, turiu savo dienas, savo maršrutą, savo kaimus - Darbėnai, Grūšlaukė, Lenkimai. Laukžemėje gyvenu jau 10 metų, pripratau, ir man gerai".

Verslas, kuriuo Valė užsiima viena pati, nesąs iš lengvųjų: "Sunkiausia vienai rūbus pakrauti ir iškrauti. Ir psichologiškai nėra paprasta: investuoji pinigus, nežinai, ar surinksi, ar nesurinksi, kadangi perki katę maiše. Tačiau verta".

Jeigu paklaustumėte apie "einamiausią" prekę, juokiasi Valė, sakyčiau, kad jos neturiu ir niekada nė viename maiše nėra pasitaikę: "Našlės moterys prašo, kad atvežčiau vyrų".

Ilgisi šokių

Čia netrūksta dainingų moterų ir vaikų, kurie norėtų repetuoti ir koncertuoti, tačiau neturi vadovo. "Ansamblyje esame septynios: Bronelė, Laima, Aušra, Elytė, Aušrinė, Aida ir Regina. Kai buvo vadovas, turėjom gražų repertuarą, vykdavome ir į gastroles, dalyvavome "Sidabriniuose balsuose", o dabar - rūbus siuvamės", - kalbėjo Laima.

Būrelis paauglių išsidavė, kad neįsivaizduoja laisvalaikio be šokių: "Laukiame penktadienio, kad tik greičiau jis ateitų".

"Mes į diskotekas neiname", - pareiškė kompanija jaunų vyrukų, ta pati, kuri aštuoniukes mums demonstravo ir guodėsi, kad čia nėra ką veikti. Veiklos jiems, svarstė garsiai, turėtų sugalvoti gal Kultūros namų direktorė".

Nuo kalno tarsi atsakymas bendraamžiams pasirodė jaunuolis, nešinas maišu malkų. Darbėnų mokyklos dešimtokas Dovydas sakė po pamokų darbuojasi, kartais esą jam smagu pažiūrėti į lenktynininkus su savo gyvenimais, tačiau neprisidedąs. Padeda namie, patinka sportuoti.