Šilutiškiai moka ir švęsti, ir nuo laumių apsisaugoti

Merė pasidžiaugė, kad Šilutė tampa vis gražesnė ir patrauklesnė, ragino žmones gražiai švęsti ir pajusti bendrystės jausmą. „Šilutėje kiekvieni metai būna išskirtiniai. Man šie metai išskirtiniai, kad tapau mere. Apie problemas, skolas šiandien nenoriu kalbėti, džiaugiuosi švente. Norisi, kad visiems gyventųsi geriau. Čia tokie nuoširdūs, šilti, atviri žmonės“, - VE.lt sakė merė D. Žebelienė.

A. Skardžius linkėjo šilutiškiams, kad laimė, meilė ir gėris apsigyventų kiekvienoje gatvėje, kiekvienoje šeimoje. R. Žemaitaitis prisiminė, kaip jis lakstė ir žaidė čia, kad Šilutėje prasidedanti šventė visada atgaivindavo kitus miestelius. Šiltai sutiktas svečias iš Gdansko, prakalbęs lietuviškai. Tiek jis tiek, tiek Švedijos Velingės miesto atstovas kvietė šilutiškius atvykti į jų miestų šventes.

Pasirodo, šilutiškiai tiki stebuklais. Merė turėjo visų susirinkusių akivaizdoje įkalti laimės vinį, kuri apsaugotų žmones nuo laumių ir dar ant jos pakabinti apsauginių žolių, kad blogis neprieitų. Kad šio krašto žmones visada lydėtų sėkmė ir kad vagys pinigų jiems neištrauktų, laimės pasagą, kurią žirgelis iš dangaus atnešė, prikalė Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Ambrozaitis. Seimo nariai ir svečiai apdalinti karčemos žolėmis, kurių laumės nemėgsta.

Rajono valdžios atstovai ir svečiai patraukė į šventę, išsidriekusią pagrindinėse gatvėse. Amatų kiemelyje kalviai iš kailio nėrėsi rodydami savo dirbinius. Merė ir A. Skardžius demonstravo savo kalvystės sugebėjimus – bandė nukalti vinį. O fotografų, kad prisirinko...

Įvairių bendrijų meistrai žolynus floristikos kilimais nuklojo. Kai kurie jų savo kilimus gražino netgi tarkuotomis morkomis bei kopūstais.

Lenkai susistatę tris puodus sriubą virė, o šilutiškiai žuvienei žuvies tikrai negailėjo – vos tilpo į katilą. Šilutės muziejus šiupiniu vaišino, pas vaistininkus galėjai gauti lašų nuo riebaus maisto.

Sakoma, kad jomarkai Šilutėje vyksta jau nuo XVI amžiaus. Ir ko tik tais laikais juose nebūdavę - netgi kiaušinius ryjanti boba. Tiek jau amžių praėjo, daug kas pasikeitė šiame krašte, bet į jomarką iki šiol susirenka geriausi meistrai. Beje, jų atvyko net iš Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų. O šilutiškiai ir žmonės iš aplinkinių kaimų tik liežuvius pasismailinę jomarke derėjosi, tik prekes žiūrinėjo. Jeigu tik turėjai pinigų, galėjai ir kailių, ir pirties kepuraičių, ir pintų krepšių, ir vantų, ir tepalo nuo uodų bei erkių nusipirkti ar net saulės kolektorių, o nuo pyragų, dešrų, žuvų, žaislų ir kitokių gėrybių prekystaliai lūžo.

Iš artimiausių kaimų atvykusios moterys pirmiausia lėkė į jomarką pasižiūrėti, ką šiemet siūlo amatininkai, kad galėtų nusipirkti, kas patiks labiausiai.

Visoje Lietuvininkų gatvėje, kiek akys užmato, amatininkai savo gėrybes pardavinėjo. Ji priminė Palangos Basanavičiaus gatvę su joje šmirinėjančiomis poilsiautojų miniomis.

Mieste skambėjo dainos, straksėjo šokėjai, vyrai bandė jėgas kilnodami kalvių kūjus. Nosį kuteno prabangiausi kvapai ir kvietė ragauti gardumynų, vaikai, žinoma, stiklo vatą laižė. Tiek suaugusieji, tiek vaikai mielai fotografavosi su kaminkrėčiu prie jo vežimaičio ar ant didžiulės šluotos.

„Jomarkas – tik šventės pradžia, dar ne vakaras. Pas mus gimtadienis kasmet gražiai švenčiamas. Man patinka ir koncertai, ir šokiai. Be to, susitinki žmones, kurių gal visus metus nematei, pašneki, žuvies gardžios paragauji“, - įspūdžiais dalinosi šilutiškis Tadas.