Šarūnas Navickis: noriu, kad neišnyktume

Šarūnas Navickis: Nieko panašaus į nemeilę iš mano pusės neįžvelgiu. Paprasčiausiai turiu savo nuomonę ir nebijau jos viešai sakyti. Veikiau toji nemeilė - pačių konservatorių darbinis įrankis. Ta publika puikiai įvaldžiusi "skaldyk ir valdyk" taktiką, kuria ir naudojasi be atvangos. Na, o jei kas nors galvoja savo galva ir neskuba bučiuoti jiems pasturgalio, tai tas jau yra tautos išgama, blogas lietuvis ir priešiškos valstybės agentas. Tiesa, dabar jau ne taip lengva atsakyti, kurios, mat konservatoriams būnant valdžioje, tokių priešiškų valstybių ima ženkliai daugėti.

VE: Patikslinsite?

ŠN: Laisvai (juokiasi). Imkite bet kurią šalia Lietuvos esančią šalį ir bus kaip tik. Baltarusiją valdo "batka", kuris kaip žinia yra paskutinis Europos diktatorius, apie Rusiją išvis nėra ko kalbėti, su Lenkija taip pat kuo tolyn, tuo blogyn, nors A. Kubilius ir sako, kad "santykiai normalūs" (gal jam tai ir normalu?). Po to, kai dabar jau buvęs mūsų ambasadorius Latvijoje pasisakė apie irgi dabar jau buvusį jų prezidentą, taip pat gali kilti visokių minčių. Kiek tolėliau esančios Vokietija be Prancūzija irgi elgiasi bjauriai, nes viena tiesia dujotiekį kartu su rusais,  o kita - parduoda jiems karinius laivus. Apibendrinant, visi aplinkui blogi ir nemyli Lietuvos.

VE: Atrodo, kad ir patys lietuviai nelabai myli Lietuvą. Kitaip iš kur tiek emigrantų?

ŠN: Priešingai, mes taip mylime savo šalį, kad net išvykę kitur ir dirbdami juodžiausius darbus, siunčiame namo savo pinigėlius, kad čia likę mūsų giminės kaip nors susimokėtų už šildymą, už paskolas bankams ir už vyriausybės pridarytas skolas. Važiuojama ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad šalis taip "sumaniai" valdoma, jog čia iš legalaus uždarbio pragyvena gal tik biudžetininkai, visų pirma aukštoji valdininkija, tuo tarpu daugumai kitų tenka arba lįsti į šešėlį, arba būti išstumtam iš Lietuvos. Beje, greičiausiai už tokius pasisakymus ir esu labiausiai nemėgstamas valdančiųjų.

VE: Na, o jei valdžioje būtų kiti? Irgi dėtumėte juos į šuns dienas?

ŠN: Jei būtų tokie patys rezultatai - taip pat ir vertinčiau. Argi manote, kad emigrantui didelis skirtumas, kokia partija valdžioje, kai jis praranda namus ir yra priverstas ieškoti duonos kąsnio svetur? Blogiausia  tai, kad vaizduojama, jog Lietuvoje tik dvi partijos yra "sisteminės bei susikūrusios vertybiniu pagrindu", tuo tarpu visos kitos, esą, tik kažkokie trumpalaikiai dariniai, dar pavadinami "projektais". Tada ir gaunasi, kad vieniems tenka šlietis prie tų pačių konservatorių, už buvimą valdžioje mokant baisiausiai susipurvintu munduru ir skelbtis "sveiko proto dešiniaisiais", o kitiems savo kailiu patirti, ką reiškia senosios nomenklatūros klasta. O paskui jau prasideda bylos ir teismai... Laisva šalis...

VE: Vis dėl to - kuo jums neįtiko Vytautas Landsbergis? Juk ne taip sau pareiškėte, kad jo ir jūsų Lietuva - ne ta pati?

ŠN: Tikra ne ta pati. Jo Lietuva - tai prieškario valstybė, kurią profesorius  idealizuoja - esą, tai buvo puikus kraštas, persisunkęs katalikiška morale ir tyras, kaip ašara. Marijos žemė. Viskas, kas buvo paskui - iki pat Nepriklausomybės atkūrimo - tik nusikalstama veikla, todėl tai, kas buvo sukurta ir pastatyta per tuos metus, galima niokoti, griauti ir pardavinėti svetimiems už vieną litą. Nes tie, kurių neišvežė į Sibirą - ne kūrė ateitį, o vien kolaboravo su sovietais (beje, nepastebėjau, kad jis darytų skirtumą tarp rusų ir sovietų). Todėl "smetoniškieji" lietuviai prilyginami šventiesiems, kurių atžvilgiu visi kiti yra truputį prastesni ir todėl turi elgtis atitinkamai. Pirmiausia, pripažinti moralinę skolą, o paskui jau ir pinigais prisidėti. Taip tautos sąmonė uždaroma tame laikotarpyje, o kiekvienas, manantis kitaip - tame tarpe ir ieškantis visai tautai tinkančio bendro vardiklio, kurio pagrindu galėtume ne pyktis, o taikytis - skelbiamas priešu ir išdaviku. Beje, čia skaudi ir plati tema, kurioje dar daug kas nutylima.

Man tuo tarpu atrodo, kad yra svarbesnių dalykų, negu kapstytis po pelenus ir pasidabinus juodais kaspinais amžinai aiškinti, kaip labai visi aplink tau skolingi. Tauta neteko apie trečdalio savo gyventojų - dabar neteko ir procesas tebesitęsia - o mes verčiami galvoti apie tai, kaip išdalinti turtą žydams, bažnyčiai ir toliau reikšti pretenzijas rusams, tuo pat metu perkant iš jų auksinėmis virstančias dujas. Kur šitame paveikslėlyje esame mes patys, mūsų tauta - visiškai nebeaišku... Kas tai - politinis trumparegiškumas ar sąmoningas kerštas lietuvių tautai?

VE: Matote kokią nors išeitį?

ŠN: Matau žmonių, suprantančių problemą. Susitinkame, kalbamės. Manau, kad tas diskusijas metas padaryti viešomis, kad galėtų dalyvauti visi neabejingi. Pasakysiu griežčiau - visi, nenorintys išnykti.