Šalpėniškiai apie savo gimtąjį kaimą rašys knygą

Pasak jos, iš šių kraštų kilęs, o dabar Kaune gyvenantis Kazys Rėbžda jau rašo knygą "Šalpėnų amžininkai". J. M. Tamkienės teigimu, prie knygos rašymo prisidės ir visi kaimo gyventojai - pasakos apie savo šeimas, amatus, kolūkių laikus.

Šalpėnai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1581 metų, juose gyveno bajorai ir laisvieji žmonės. Ką jūs apie savo kaimą žinote?

Pavadinimas kilo iš Šalpės upės, nors nuo seno ji buvo vadinama Šelpe, mat kaimo žmonės vienas kitą šelpė. Man tėvai, gimę 1902 metais, pasakojo, kad buvo bajorai, grafai, palivarkai. Čia buvo grafienės Emilijos Pliaterienės valda. Bet tie bajorai iš tiesų buvo "ubagai"; nueisi pas juos, cukrinė ant stalo, bet cukraus nebūta. Toks rusas bajoras turėjo daug žemės, ir buvo toks storas, kad gulsčiom vežimėlyje važiuodavo, kojom nepaeidavo.

LABIRINTAS. "Turiu aš labai mylimą rašytoją - kraštietį Antaną Ramoną. Jis, toks išprusęs žmogus, niekada nesigėdijo savo gimtosios tarmės", - sakė Šalpėnų bibliotekininkė Janina Morta Tamkienė.

O koks dabar gyvenimas verda?

Nebeturi laiko kaimynas su kaimynu susieiti, nyksta bendrumo jausmas. Mano tėvelis dirbo kalvėje, ir aš taip norėčiau pažiūrėti pro tą vaikystės langą: pilnas kiemas kaustomų arklių, rogių, vežimų. Žmonės eidavo į trobą, jie turėdavo apie ką kalbėti. Kalba prasidėdavo apie orą, paskui - apie politiką, vyrai pypkiuodavo laisvą valandėlę, o moterys prigriebdavo nėrinį.

Seniau, apie 1973 metus, buvo labai daug jaunimo, jie savo rankomis kūrė kultūros namus, gražino šviesos muzika. Dabar kaimas sensta. Bet aš visada keliu rankas ir sakau: "Dieve, tu saugai mūsų gimtą kaimą nuo plėšikų, "žulikų"!"

ATGYJA. Per Užgavėnes Janinos Mortos pasiūtos juokingos lėlės "prakalba", yra personažai.

Yra tyliai išgeriančių. Į biblioteką ateina du jaunuoliai, baigę Rusnės specialiąją mokyklą, ir sėda prie kompiuterio. Našlaičiai, giminių, neturi, tai glaudžiasi pas geradarę Justiną, kuri ne tik davė stogą virš galvos, bet ir moka jiems po 100 litų, jie padeda gyvulėlius pašerti. Ir kaime jie eina malkų kapoti, į mišką. Ir yra toks Juliukas, nuostabiai gražiai kryželiu siuvinėja paveikslėlius. Sakiau, ieškosiu, kad kas jį paremtų siūlais, medžiaga. Kitas yra rašantis naivias eiles, bet mes priimam jį su meile, tokį, koks yra.

Puoselėjate lietuvybę, vienijate bendruomenę. Kodėl?

Aš čia gimiau, užaugau, visą gyvenimą iš čia niekur neišėjau. Man nepatogu, kad apdovanojo, nes nieko nenuveikiau, kaip skulptorius gigantišką skulptūrą padaro. Aš dirbu kasdieninį darbą su meile, begaliniu noru, kartais nesigailiu ir savęs, ir šeimą skriaudžiu per tą visuomeniškumą. Aš gimdžiau penkis vaikelius, vienas mirė, yra trys sūnūs ir dukrytė, kuri gyvena pas mane, abu su vyru yra veterinarijos daktarai, augina vaikutį Astijų. Ji dirbo su manimi bibliotekoje, o mano "kadencija" baigsis liepos 15-ąją. Turime žemės lopinėlį prie namų, auginame svogūnus, bulves, pulką vištų, pernai jų laikėme 47. Pienelį iš kaimynų imam.

Kokie renginiai kaime vyksta?

Kas žmonėms patinka. Aš anksčiau dirbau kultūrinį darbą, į vakarones rinkosi trijų kartų žmonės, į salę sueidavo 70 žmonių. Ypač graži šventė yra Vaikų gynimo diena, ateina mamos su kūdikėliais, mes vaikus pagerbiam, uždedam vainikus. Kaime yra trys poros dvynių. Vieną moterytę vyras ūkininkas paliko, išėjo, ir liko ji su dviem poromis dvynių. Tokia graži, religinga šeima, ir vaikų vardai nuostabūs: Rokas ir Lukas, Martynas ir Laurynas, ir jie mėgsta būti bibliotekoje. Labai iškilmingai švęsdavome Užgavėnes, arklius pasikinkydavom, muzikantų-persirengėlių būdavo pilnas vežimas, ir aplankydavome kiekvieną sodybą, linkėdami gero derliaus, sveikatos. Sakėm, nereikia reketo, tai jie patys kuria daineles, ateina su dūdelėm, šiaip pašoka. Ir patys užklydusį "žydelį" pavaišinam.

Kodėl bibliotekoje kabo net keli šunelio "portretai"?

Gaivinome amatus: kas piešė, kas drožė, audė, rankdarbius darė - visa Veiviržėnų bendruomenė, o ten mano žento piešiniai. Tą kalytę Norą, dar būdami studentai, jie su dukra iš prieglaudos pasiėmė.

Kokias knygas pati mėgstate?

Aš turiu labai mylimą savo rašytoją Antaną Ramoną, jis iš mūsų kaimo, gyvena Vilniuje. Atvažiuodavo, ir aš stengdavausi šnekėti literatūrine kalba, o jis, toks eruditas, niekada savo žemaitiškos tarmės neišsižadėjo, o man, kai sušnekdavo, net sarmata buvo, išpildavo raudonis. Skaitau jo "Vasario upę", "Ramybės kalvą" kaip maldaknygę, norisi ir norisi - šitaip paprastai, su meile parašytos knygos, su nostalgija gimtų laukų, išvaikščiotų takų, senelio prieš 100 metų statytos sodybos. Ir to senelio, vienmečio su Maironiu, prisiminimai užrašyti.

Sėdame su skaitytojais, knygos bičiuliais, ant dviračių ir leidžiamės į kelionę gimtinės pažinti. Prie senelio sodybos paverčiam dviračius, o viskas užžėlę, trobelėj niekas jau negyvena, durys atlapos, vėjas pusto.

Radau gražiai išsilaikiusį Klaipėdos pedagoginės mokyklos seminaristo Vytauto Rupšio sąsiuvinį, parsinešiau į biblioteką, ir vaikams prisakau skaityti to šviesuolio užrašus. Rašytojo mama Marija Ruškytė-Ramonienė buvo mokytoja, man - kaip šventoji, ir jeigu lieptų man nupiešti paveikslą, modeliu paimčiau ją. Tyli, rami, aš eidavau į mokyklą keturis kilometrus, mažytė, briste per sniegą, klumpės jo pilnos, nutrūkdavo kulnas, o mokytoja išmaus, būdavo, tas mano varganas šlapias kojines, įmerks mano kojas į šiltą vandenį ir arbatos duos. Ji buvo mokytoja-motina. Kai baigiau vidurinę mokyklą, pradėjau Rumbikių pradinėje mokinti vaikus, tai ji ir vėl tapo mano mokytoja: ko nežinojau, į ją kreipdavausi.

Kaime yra savų tradicijų?

Mūsų Gubrės parką mylime, jis bendruomenės išpuoselėtas, yra Laimės kalnelis, aukuras ir kaimo vėliava, scena. Kai gimsta vaikelis, jo tėvai pasodina po medį, vadiname Kūdikių kertele. Aš sukroviau krūsnį akmenų, prisijungė kiti, statome akmenų kalną. Tik neseniai vandalai buvo suniokoję parką, gal svetimi.

Šalpėnų kapinės prižiūrėtos...

Mes labai mylime savo kapinaites. Aš gimiau nuo kapinių 200 metrų, ten gyvenau, mes visko matėm, kai keitėsi laidojimo papročiai. Atsimenu iš vaikystės, velionį į kapinaites veždavo du arkliai, su į vežimą įstatytais keturiais berželiais, o paskui jau vežė sunkvežimiais, ir mano mamytė išgiedojo ilgus metus, ir aš tame sunkvežimyje giedodavau kalnus kartu su broliu. Ir dabar giedame. Be to, prie kapinaičių turime mažytį Kryžių kalną.

O kas jus daro linksmą, jaunina?

Judėjimas. Juk jeigu užtvenksi upės vandenį, užaks, taip ir žmogui norisi judėti, judėti ir judėti, nors ir kojelę paskauda. Prašau sesutę bakstelėti į sėdynę vaistų. Nesu tokia jau sveika, bet negaliu pasiduoti. Anūkėlis dvejų metukų, dar ir kito norėsiu sulaukti, pamatyti. Turiu šešis anūkėlius, esu laiminga. Aš jiems dainuoju savo sukurtas lopšines. Ar jie suprasdavo, ar balso tonas patikdavo, bet jie su manimi buvo ramūs. Rytą mažasis vos praplėšia akis, atsiduria prie mano lovos kaip vaiduoklis: "Baba!", o aš dar apsimetu mieganti, tai jis į šoną baksnoja...