"Rusne, meile mano..."

"Niekada neatsižiūriu į vaizdą, atsiveriantį nuo pylimo į Rusijos pusę. Galvoju, kai būsiu kur nors kitur, kitoje žvaigždėje gyvensiu, čia atskridusi atpažinčiau tą peizažą", - sakė Rusnės moterų vokalinio ansamblio "Luotužė" vadovė Aušra Šlažienė, sudariusi dvylikos miestelio gyventojų sukurtų dainų knygą su įrašų diskeliu "Vėjopačio uoste". Knygos viršeliui ekslibrisą sukūrė rusniškis Raimondas Plikšnys, garsėjantis savo verdama žuviene, ji iliustruota Birutės Servienės karpiniais.

Jai antrino ir Rusnės bei ansamblio seniūnė Dalia Drobnienė.

Apie Rusnės magiją

Aušra, sakyk, už ką myli salą, kurios kultūrą gaivini jau trisdešimt šešti metai?

Tu neįsivaizduoji, ką mums reiškia tos upės, ypač galinga vieta, kur Rusnės upė išsiskiria į tris atšakas. Sakiau, kad čia grįšiu iš kitų pasaulių, nes tas ruožas itin giliai įsirėžęs į sąmonę. Kai visiška tamsa, upė kalba šešėliais ir garsais, žiemą per pūgą būna sunku išklampoti, bet koks to oro kvapas! Kvėpuoju iki apsvaigimo. Čia "ore tvyrantis vandens garų kvapas" - kaip dainuoja mano dukra Erna. Jis ir priverčia tikėti senaisiais dievais, laumėmis, ta itin paslaptinga dvasia, kuriančia sakmes. Tas jausmas yra nenusakomas. Čia tiek poetų, dainininkų, aktorių, svajoklių, kad nesuskaičiuosi.

Anksčiau dirbai mokykloje-internate vaikams su intelekto sutrikimais, tave jie mylėjo. Dabar dirbi Rusnės pagrindinėje mokykloje muzikos mokytoja. Ką skiepiji savo jaunuolynui?

Kartais paaugliams skaitau moralus, tarkime, kad nevalia spjaudyti ant žemės, nes Žemė motina nubaus. Jie juokiasi, o paskui man atitenka nominacija "Metų pamokslas".

Dainuoti su moterimis, kurios savos iki širdies gelmių, su kuriomis suderinti charakteriai ir balsai, tikriausiai labai smagu?

Tas dainavimas drauge yra kaip aukštesnioji sfera. Tai ir draugystė, nuotykiai, ir šiluma. Retos akimirkos. Modus vivendi. Pasisekė, kad turiu nuostabų kolektyvą, kuriame linksma, nes ponių humoro jausmas stulbinamas. Kitąsyk repeticija prasideda anekdotų pasakojimu, tuo ir baigiasi. Gali pasitikėti žmonėmis, kurie, kad išleistume knygą, sutikdavo koncertuoti jubiliejuose, gimtadieniuose, kaimo turizmo renginiuose. Keletą kartų dainavome Klaipėdos Jūros šventėje, Vilniaus kultūros dienose, "Sidabrinių balsų" konkurse. Kas antri metai dalyvaujame Lietuvos vokalinių ansamblių konkurse "Šilų aidai". Dainavome pasipuošusios koncertiniais rūbais, pučiant uraganiniam vėjui, kai buvo vos kelių laipsnių virš nulio temperatūra, judant scenai ir krentant faneriniams reklamų lakštams. Mes pačios klausiame, ar viskas su mumis gerai? Esame tam tikra žmonių rūšis. Tai tikrai nuostabūs bendraminčiai, su kuriais eičiau per vandenį, ugnį ir varines triūbas.

Sakei, kad prizai ir pripažinimas reikalingi savivertei palaikyti, bet ne jie svarbiausi.

Ruošiame kitą leidinį su CD 2013 metams "Rusne, meile mano", kuriame bus daug nuotraukų, eilėraščių, prozos tekstų, naujų autorinių dainų ir folklorinių dainų aranžuotės. Prieš 36 metus aš tikrai norėjau būti gera kultūros darbuotoja, bet gyvenimas Rusnėje atnešė tiek daug dovanų, kad net svajoti negalėjau.

NEMATOMA. "Yra daug nenusakomų ir neapčiuopiamų dalykų: mūsų ryšiai, bendrumo jausmas, euforija, apimanti dainuojant", - sakė "Luotužės" moterų vokalinio ansamblio vadovė Aušra Šlažienė.

Ir džiaugiamės, jog vis dar sukviečiame autorinės dainos kūrėjus iš visos šalies - Klaipėdos, Platelių, Telšių, Vilniaus... Atvažiuoja ir bardai, ir bobučių vokalinis ansamblis, ir vienišas gitaristas ar pianistas, ir kantri grupės. Šį lapkritį jau devintą kartą bus festivalis.

Ką gali sužvejoti Rusnėje?

Kol kalbėjomės su Aušra, į etnokultūros centrą užėjo Rusnės ir ansamblio seniūnė Dalia Drobnienė.

"Gimiau čia ir užaugau. Kas iš to, kad jaunimas išbėga iš Rusnės, po to vėl sugrįžta. Aš buvau tik penkiems metams išbėgusi, kol studijavau veterinariją. Grįžusi Rusnės žuvininkystės ūkio tvenkiniuose karpius gydžiau nuo parazitų, nors galėčiau padėti ir besiveršiuojančiai karvei", - sakė Dalia.

Jau 22 metai kaip neliko tvenkinių - tam tikrų "asmenybių", kurios juos privatizavo ir pardavė visą materialinę bazę, motininę bandą, nuopelnas. Moteris nuo tada dirbo pagrindinėje Rusnės mokykloje direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams.

Dalia juokėsi, kad Rusnėje visko susižvejoji, net vyrą: "Ėjau pro tvenkinius, žiūriu, į mane toks berniukas didelėmis blakstienomis spokso. Tai ką darysi? Sakau, gal gyvenkim? Sakė, gerai, tik pirma tėvo atsiklausė. Uošvis iškart pasakė: "Jeigu į šitą šeimą įeisi, tai gyvensi kaip inkstas taukuose." Kaip reikia uošviui įtikti? Uošvis marčios turi bijoti."

KŪRYBINGI. "Žmonės pas mus yra kūrybingi, netgi "trenkti", Rusnėje verda kultūrinis gyvenimas. Todėl mums reikia kultūros namų", - sakė seniūnė Dalia Drobnienė.

Anot jos, vyrams iš salos sunkiau pabėgti. Net tiems, kurie žvejyba nesidomi. Savąjį ji kas trečia diena išleidžia parai į tarnybą - "Šilutės vandenyse" jis dirba operatoriumi, grįžęs tris paras būna "spakainas", visus namų darbus atlieka.

Jeigu žmogus turi svajonę

Seniūne Dalią žmonės išrinko prieš 9 mėnesius, nes dauguma rusniškių čia gimę ir augę, vienas kitą ligi gyvo kaulo pažįsta, ir žino, ko vienas iš kitų gali tikėtis.

Į pokalbį įsiterpusi Aušra sakė, kad pirmomis dienomis Dalia vaikščiojo įsitempusi, o vėliau susikvietė į pobūvį moteris su vyrais. Per kelis artimiausius mėnesius seniūnė pagražino Rusnę, užlopė šaligatvio plyteles, pasirūpino, kad žmonės neklupinėtų ant kelmų. Ir sakė, kad seniūnė turi ypatingą bendravimo dovaną.

"Mes gi visi savi. Dėl kiekvieno dūšią skauda. Antai viena mūsų šeima jau antra diena geria, iš namų neišeina, neprisibeldžiame. Skambina man žmonės ir vakarais, problemas išsako. Skambina ir moteriškė, turinti psichikos negalią, nes jai reikia gelbėti žmoniją, tik nežino, kaip tai padaryti, tad verkia valandą. Daktarų nei vaistų ji nepripažįsta", - sakė seniūnė, tą dieną, kai susitikome paskolinusi 200 litų vyrui, kuris jau 5 mėnesius negeria, seniūnės palydėtas į Švėkšną, kur užsikodavo, dabar ligoninėje nori susitvarkyti kojų venas.

Didžiausia bėga per seniūnės išbūtą laiką buvo, kai reikėjo padėti jaunos moters kūną parsivežti - ją vyras Anglijoje nužudė ir pakasė Lenkijoje. Rusniškiai surinko pinigų, savivaldybė prisidėjo, nes velionės motina jų neturėjo. Dabar jau ir antkapis iškilo.

"Oi, daug ką reikia keisti Rusnėje, bet jeigu žmogus turi svajonę, jis nuolat artėja prie jos įkūnijimo. Mums visiems, ir tam, kad ateinantis privatus kapitalas saloje pradėtų gyvuoti, reikalinga estakada. Svaigstame ta idėja jau beveik 30 metų, bet kai būna Seimo rinkimai, mes tą estakadą "turime", praeina 4 metai - jos nebėra. Jeigu koks protaujantis politikas tą estakadą mums duotų, mes po kartą per savaitę važiuotume jam dainuoti. Skubantiems iš salos į darbus, asmeniniais reikalais žmonėms nebereikėtų per potvynį valandas laukti, kol specialusis transportas juos perkeltų", - sakė seniūnė.

Dar Rusnėje reikia keisti apšvietimą, šaligatvius, kultūros namų, nes kol čia buvo žuvininkystės ūkis, į tuos kultūros namus tiek daug žmonių ateidavo, kad tekdavo atsinešti savo kėdes. Idant etnografijos muziejus galėtų eksponuoti savo turimus archyvus, taip pat reikia vietos.

Paklausiau, kodėl moteris dainuoja "Luotužės" ansamblyje, nes juk turi dukrą, du anūkus, 85 metų mamą, gerą vyrą, katę, šunį ir kalę, kuri šiuo metu atsivedė septynis šunyčius, ir kaimo turizmo verslą.

"O tai kaip aš pletkus sužinosiu sėdėdama namuose? O ir ritualų turime. Vadovė įvedė šventą taisyklę neprasidainavus nekoncertuoti, nes kartą to nepadariusios užlipome į sceną ir taip nuklydome į lankas, nors iš gėdos mirk. Tad kai neradome tinkamos vietos prasidainuoti prieš giedodamos gegužės giesmes bažnyčioje, dainavome užuovėjoje prie konteinerių. Dainavimas yra atgaiva nuo darbo ir keistų apkalbų, kurias jeigu priimtum rimtai, galėtum pablūsti", - sakė seniūnė, savo sodyboje turinti ir etnografinį muziejų.

Jame vietos rado net tokie eksponatai, kokių nėra Šilutės muziejuje - keraminis plaktukas mėsai mušti, 1887 m. skalbimo lenta.