Rengia žygį miško broliams atminti

„Mūsų giminaičių ir artimųjų kapai Visų šventųjų ar Vėlinių dieną skendės gėlėse ir žvakių šviesoje, o mes, eidami maršrutu, kuris pažymi partizanų žūties vietas, pagerbsime tuos žmones, prie kurių žūties vietų tikrai niekas daugiau neateis, ir ne tik dėl to, kad nežinomos jų palaidojimo vietos – paprasčiausiai nebėra kam, nebent vienas kitas dar likęs giminaitis“, – žygio, pirmąsyk surengto prieš 8-erius metus, motyvaciją įvardino A. Rapalis.

Savo bendraminčių jis lauks lapkričio 2 d. ryto Salantų miesto centre. Žygeiviai simboliškai praeis Salantuose pro stribų kiemą ir balkoną, iš kurio saugumo viršininkai stebėdavo, ar kas nepravirks prie nužudytų ir aikštėje sumestų miško brolių. Tada pasuks Žvainių durpyno link – spėjama, kad čia nužudytieji buvo vežami užkasti. „Ši maršruto dalis turi gilią prasmę – tuo durpynu naudojosi ir sovietai, ir naciai – abu režimai, be abejo, turėję savų talkininkų“, – kalbėjo žygio sumanytojas, atkreipęs dėmesį, kad kiekvienoje maršruto dalyje žygeiviai sustoja, pasišneka, padainuoja, uždega žvakių žuvusiems partizanams atminti.

Pasukę Pesčių link žygio dalyviai aplankys senąsias kapines, kuriose artimieji palaidojo partizanus – šiuo metu yra įamžinti 6 kovotojai už Lietuvos laisvę, bet gali jų būti ir daugiau. Barzdžiuose-Medsėdžiuose žygeivių laukia pažintis su Kardo rinktinės štabo narių ir Skuodo Skirmanto kuopos partizanų įamžinimo vieta – pagarbą žygio dalyviai atiduos Adomui Žiemeliui, Giruliui Jonui, Jonui Viburiui-Bangai, Valerijai Jackienei, kilusiai nuo Įpilties. „Kartu su jais nepaminėtas Pranas Gricius, Kretingos kuopos vadas, kuris buvo suimtas, po to ištremtas. Kartais tokius įvykių dalyvius istorija ir nustumia į šoną, nes žmonės ant jų pyko, dėl kažko įtarė. Mano požiūriu, juos irgi reikia prisiminti ir pagerbti“, – A. Rapalis tvirtino, kad kasmet jo rengiamo žygio maršrutas pasipildo vis naujomis žiniomis apie praeities įvykius.

Pasiekus Didžiuosius Žalimus, žygeiviai dar kartą įsitikins, kiek aplinkui būta apstu žūčių, nuo 1945-ųjų iki K. Kontrimo žūties 1953 m. – čia veikė partizanų štabas, iš kurio per visą tą laikotarpį ėjo įsakymai kuopoms Skuodo, Mosėdžio, Kartenos, Salantų veikimo zonose ir dar plačiau. Išlikusi Prano Drungilo sodyba mena tuos laikus, kai jis, veikęs Tarzano slapyvardžiu, buvo asmeninis K. Kontrimo ryšininkas. „Buvo jis iškviestas ir į tardymus, tačiau, pritrūkus įrodymų, represijų išvengė. Kiek žinau, nesusidėjęs su jokiomis valdžiomis, smetonmečio žmogus, padėjęs partizanams, kaip įsivaizduoju – tikras žemaitis su savo tvirta morale“, – šią asmenybę įsivaizdavo A. Rapalis, pastebėjęs ir dar vieną istorinę detalę – K. Kontrimas Didžiųjų Žalimų gyventojų buvo vadinamas Vaineikių girios prezidentu, ir jo buvo įvesta tvarka.

K. Kontrimą nušovė Salantų saugumiečiai, troboje Smeltės kaime laukę dvi savaites, kol jis pasirodys. „Spėjama, kad jis, žuvęs spalio 30 dieną, bus užkastas Žvainių durpyne“, – istorinę detalę įvardino žygio sumanytojas, apgailestaudamas, kad tikslios K. Kontrimo palaidojimo vietos sužinoti nepavyksta.

Pasiekus K. Kontrimo žūties vietą žygeivių prie užkurto laužo lauks grūšlaukiškis girininkas Pranas Burba, darbėniškis partizanų kovų įamžintojas Stasys Burba, kiti tradicinio žygio pagalbininkai, bičiuliai, bendraminčiai. Sugrįš žygeiviai autobusu į tradicinę vakaronę, per kurią neformaliai pabendraus, skambės tradicinės partizanų dainos. „Mūsų paminėjimas – be verksmų ir raudų, bet rimtas – su himnu, su istorinėmis detalėmis. Kai pagalvoji, juk ir miško broliai nuotraukose dauguma šypsosi – tai buvo jų gyvenimas, tegu ir sunkiomis aplinkybėmis“, – tvirtino A. Rapalis, kurio asmenine iniciatyva žygis rengiamas 8-ą kartą. Ir, jeigu pirmąsyk žygin išsirengė tik keletas jo bendraminčių, tai vėliau iniciatyva sulaukė 100 ir daugiau žmonių: tradiciškai į žygį atvyksta Vilniaus šauliai „Žalgirio“ futbolo sirgaliai, patriotiškai nusiteikę Šiaulių skautai, žygeiviai iš Klaipėdos, Salantų, kitų miestų. Žygio iniciatoriui labai norėtųsi, kad jame dalyvautų tegu ir pavieniai skautai, šauliai iš Kretingos ir pamatytų to žygio svarbą. „Man jis jau galėjo atsibosti – kelią žinau taip, kad nebereikia jo nė žymėti. Tai – nekomercinis ir neprivalomas žygis – į jį niekas varu nevaro. Viskas daroma laisvės dvasia, – kalbėjo A. Rapalis. – Žinią apie savo struktūrą turėjusį partizaninį judėjimą, kuris neaplenkė daugumos Lietuvos miestelių ir kaimų, noriu paskleisti ne tik po rajoną, bet ir po visą šalį.“

Pats A. Rapalis į žygį išeis su rekonstruota partizano uniforma, prie kurios dar trūksta tik 10 kg sveriančio ginklo – automato. Taip pat jis rengia kilnojamąją parodą, kurią ketina pristatyti artimiausiu metu, – joje bus gausu naujų dar nematytų nuotraukų iš partizanų gyvenimo. Šia paroda bus galima naudotis per istorijos, pilietiškumo pamokas, edukaciniuose užsiėmimuose.