Priešinasi Juodkrantės švyturio griovimui

Elek­tro­ni­nė­je erd­vė­je plin­ta kvie­ti­mas pa­si­ra­šy­ti pe­ti­ci­ją, ku­ria sie­kia­ma iš­sau­go­ti Juo­dkran­tės švy­tu­rį. Pe­ti­ci­ja ad­re­suo­ta Ap­lin­kos ir Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­joms. „Lie­tu­va, kaip vals­ty­bė, yra nu­skriaus­ta jū­ri­nio pa­vel­do klau­si­mais. Nuo pat XIII am­žiaus jė­ga bu­vo­me stu­mia­mi nuo jū­ros. Su­ge­bė­jo­me iš­sau­go­ti 91 km pa­jū­rio ruo­žą ir di­džiuo­ja­mės bū­da­mi vie­na iš 9 Bal­ti­jos vals­ty­bių. Švy­tu­riai – mū­sų vals­ty­bin­gu­mo jū­ri­niai sim­bo­liai. Iš jų jū­ri­nius tu­ri­me tik 4. Vi­si vei­kia ir lei­džia jaus­tis pil­na­ver­čiais jū­ri­nės bend­ruo­me­nės na­riais“, – tei­gia en­tu­zias­tai.

Juo­dkran­tės švy­tu­rio klau­si­mas iš­ki­lo po to, kai KNNP už­si­mi­nė apie pla­nus su­for­muo­ti Juo­dkran­tės miš­ko par­ką ir at­kur­ti prieš­ka­ry­je bu­vu­sius ta­kus bei tu­ris­ti­nius ele­men­tus. Vie­nas jų – Bloks­ber­go pro­me­na­da su ant Ra­ga­nos kal­no sto­vė­ju­siu me­di­niu pa­vil­jo­nu, bu­vu­sia apž­val­gos aikš­te­le.

Juodkrantės švyturio likimas uždegė tikrą aistrų laužą. Jau apie 700 žmonių pasirašė, kad šis navigacinis objektas būtų išsaugotas./Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Ji su­ny­ko po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, o ant na­tū­ra­lios ko­pos miš­ke 1950 me­tais bu­vo su­ręs­tas me­ta­li­nis švy­tu­rys bei pa­sta­ty­ta si­li­ka­ti­nių ply­tų elek­tros pa­sto­tė.

„E­sa­me pa­si­ry­žę pra­dė­ti po­kal­bius su uos­ti­nin­kais dėl to švy­tu­rio de­mon­ta­vi­mo. Jis nė­ra įtrauk­tas į kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių są­ra­šą ir dar­ko ap­lin­ką. Ky­la pa­grįs­tas klau­si­mas: ar šiais mo­der­nios na­vi­ga­ci­jos lai­kais švy­tu­rys at­lie­ka sa­vo funk­ci­ją?“ – svars­tė KNNP di­rek­to­rė Auš­ra Fe­ser.

Lie­tu­vos sau­gios lai­vy­bos ad­mi­nis­tra­ci­jos (LSLA) va­do­vy­bės tei­gi­mu, Juo­dkran­tės švy­tu­rys yra rei­ka­lin­gas prie­kran­tės žve­jams bei pra­mo­gi­nių lai­vų sa­vi­nin­kams, to­dėl rea­liau bū­tų kal­bė­ti apie švy­tu­rio per­kė­li­mą nuo ko­pos, o ne jo su­nai­ki­ni­mą.

„Švy­tu­riai ne­bū­ti­nai ro­do ke­lią į uos­tą. Ni­dos ir Juo­dkran­tės švy­tu­riai lai­va­ve­džiams pa­de­da nu­sta­ty­ti jų bu­vi­mo vie­tą jū­ro­je, orien­tuo­tis. Jei Juo­dkran­tės švy­tu­rys bū­tų pa­trauk­tas šim­tą me­trų į šo­ną, lai­va­ve­džiams tai ne­bū­tų tra­ge­di­ja, nors pra­ei­tų šiek tiek lai­ko, kol jie pri­pras­tų prie po­ky­čių. Klau­si­mas ki­tas: ar to ti­krai rei­kia, kiek tai kai­nuo­tų ir ko­kie bū­tų fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niai? Pra­dė­ti dis­ku­si­jas ga­li­ma“, – tei­gė LSLA di­rek­to­rius Ro­ber­tas Ta­ra­se­vi­čius.

Vis­gi vien idė­ja de­mon­tuo­ti šį na­vi­ga­ci­nį ob­jek­tą ir vie­to­je jo at­kur­ti me­di­nę re­gyk­lą su­kė­lė ti­krą ais­trų pliūps­nį.

„I­dė­ja ge­ra – su­da­ry­ti žmo­nėms gam­to­vaiz­džio apž­val­gos ga­li­my­bę, ta­čiau ji tu­ri bū­ti rea­li­zuo­ta ki­to­mis prie­mo­nė­mis. Pa­vyz­džiui, su­de­ri­nant švy­tu­rių funk­ci­jas su apž­val­gos funk­ci­jo­mis. Ta­čiau už­mo­jis dėl Juo­dkran­tės tu­riz­mo vi­zi­jų nu­griau­ti švy­tu­rį bū­tų smū­gis kuo­ka per gal­vą vi­sai jū­ri­nei bend­ruo­me­nei. Taip pat – ir vals­ty­bės tarp­tau­ti­niam au­to­ri­te­tui“, – tei­gia švy­tu­rio iš­sau­go­ji­mo en­tu­zias­tai.

KNNP va­do­vy­bė yra už­si­mi­nu­si, kad ne­sie­kia­ma bū­ti­nai nu­griau­ti švy­tu­rį: svars­to­ma ir ga­li­my­bė jį iš­sau­go­ti, ta­čiau įren­giant apž­val­gos aikš­te­lę.

Nuo XIX am­žiaus iki An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ant Ra­ga­nos kal­no bu­vo įreng­ta va­di­na­mo­ji Ver­ne­rio re­gyk­la: me­di­nis pa­vil­jo­nas, trau­kęs ma­ses tu­ris­tų pa­sig­ro­žė­ti nuo ko­pos at­si­ver­čian­čiais vaiz­dais.

„53 me­trus virš jū­ros ly­gio iš­ki­lęs kal­nas tu­ri na­tū­ra­lią aikš­te­lę. Dėl jos, ma­tyt, ir at­si­ra­do pa­sa­ko­ji­mai apie šo­kan­čias ra­ga­nas. XIX am­žiu­je pir­mie­ji Juo­dkran­tės ku­ror­to inf­ras­truk­tū­ros plė­to­to­jai nau­do­jo­si ko­pa kaip re­gyk­la: į kal­ną ve­dė me­di­niai laip­te­liai, o vir­šū­nė­je sto­vė­jo pa­vil­jo­nas. Vaiz­dus iš jo tu­ris­tai va­di­no vie­nais gra­žiau­sių pa­sau­ly­je – nuo ko­pos bu­vo ma­ty­ti ir jū­ra, ir ma­rios, ir Gin­ta­ro įlan­ka. Po ka­ro re­gyk­la su­ny­ko ir jos vie­to­je bu­vo pa­sta­ty­tas grioz­diš­kas švy­tu­rys“, – pa­sa­ko­jo A. Fe­ser.