Povandeninis paveldas - nei matomas, nei saugomas

Teigiama, kad po vandeniu skirtingą laiką prabuvęs paveldas galėtų būti turizmo industrijos dalis, kuria pas mus visiškai nesinaudojama.

"Nors įvairios tarptautinės organizacijos, tarp jų ir UNESCO, siekia, kad povandeninis turtas būtų kuo labiau matomas, atrodo, jog jis nuo visuomenės saugomas", - sakė vakar savivaldybės Jūrinės kultūros koordinacinėje taryboje idėją pristatęs Vladas Žulkus.

Anot jo, Lietuvos teritoriniuose vandenyse yra galybė įvairiausių objektų: pradedant 10 tūkst. metų amžiaus povandeniniu mišku ties Juodkrante, užlietomis bažnyčios bei gyvenvietės liekanomis prie Šventosios, baigiant dešimtimis įvairaus laikotarpio laivų, kurių daugiausiai yra iš Antrojo pasaulinio karo laikų.

"Nemažai šių objektų yra priekrantėje ir tokiame gylyje, į kurį gali panerti mažiausią kvalifikaciją turintis naras. Yra ir tokių, kurie matomi pro šalį plaukiant laivu - 2-3 metrų gylyje, tačiau sąlygos turi būti itin palankios. Dalis laivų liekanų yra išmestos ant kranto ir užpustytos smėliu", - pasakojo V. Žulkus.

Pasak jo, šiuo metu povandenines ekskursijas organizuoja gal pora nardymo klubų, nors Lietuvoje priskaičiuojama apie 50 tūkst. licencijuotų narų.

Kad povandeninis paveldas būtų labiau matomas, siūloma priekrantėje, nedideliame gylyje, esančius laivus nuvilkti toliau, greta kitų laivų liekanų - esą tai būtų ne tik patrauklu turistams, bet ir saugiau nuskendusiems laivams. Idealiausias variantas dėl saugumo ir matomumo - liekanų ištraukimas ir konservavimas, tačiau visa tai galėtų kainuoti dešimtis milijonų litų, tad idėjos autoriai tokių minčių bent artimiausiais metais atsisako.

Siūlyta ir realesnių minčių - į krantą išmestus ir smėliu užpustytus laivų korpusų likučius pripažinti kultūros paveldu ir rūpestį juo primesti savivaldybei, o uostui pavesti rūpintis vertybėmis, esančiomis jo teritorijoje.